200

Šita diena man nepatinka. Kalėdos man asmeniškai baigėsi nė neprasidėjusios. Jei sąžiningai, didesnės Kalėdos buvo lapkričio pabaigoj - gruodžio pradžioj, mąstant, kodėl patvory numesta guli pati gražiausia eglutė arba per storą sniego sluoksnį sningant tempiant du pilnut pilnutėlius lagaminus mantos, tikintis užuot nualpus visgi pasiekti tramvajaus stotelę.

Gal buvo per mažai visokių "Wham", Mariah Carey ar Chris Rea, gal - per mažai šalčio ir per daug tirpstančio sniego lašelių ant lango. Per mažai bendravimo, per mažai šurmulio ir per daug pastangų susiorganizuoti šeimynines Kalėdas, tokias, kokias rengdavom prieš keletą metų, kai visi visi norėjo kartu švęsti ir buvo nusiteikę gaudyt šventę.

Visokie snobai burba, kad viskas čia yra gryna komercija, grynas dirbtinumas. Well, aš asmeniškai mieliau sutikčiau Kalėdas kartu su tokiais, kurie nori susikurti - ir susikuria - Kalėdas kad ir pasitelkdami į pagalbą viską, ką rodo per "Home alone".

Stebuklų, aišku, nebūna, juos reikia patiems pasidaryt, bet tai yra visiška mission impossible, kai aplinkiniai, tie, su kuriais ir kuriems norima tą stebuklą sukurt, nėra bent dešimtadalį tiek entuziastingi.

Nusivylus ir pikta einu degradintis kuo nors iš kinematografų lentynų.

Labanakc

timeout

Nnu, atrodo, visos labiausiai gyvenimą gadinusios bėdos atidedamos pokalėdiniam laikotarpiui, tai giliai įkvėpkim, viską iškvėpkim ir baikim pakuoti dovanas. Šypt.

Ledas visur visur visur VISUR mane jau užkniso, o po to, kai šiandien pamačiau, kaip žžžžiauriai baisiai ant šono plojosi viena ciuocia prie buvusio Masiulio knygyno, supratau, kad ledas yra pats didžiausias blogis ir pati šlykščiausia nelaimė, kokia tik gali ištikti miestą ir dar pagalvojau, kad būtų neblogai jei mašinos pavažinėtų šaligatviais, nes ant kelių ledo beveik nesimato (taip, taip, reikia dėkoti ne tik mašinoms), ergo, jo nėra ir nė nesijaučia. Nes man nebepatinka džiaugtis senamiesčiu stengiantis nepamiršti, kad neatsargiai pasisukus įsistatysiu mėlynę. O šiaip žiema yra gerai, linkiu pavasariui ateiti kuo vėliau ir BE atšalimų.

Labanakc

kur, po biesų, teisybė?

Dabar paaiškinkit man, durnai, kur čia logika: erasmuso periodui mano studijos buvo pristabdytos, škias, aš kaip ir nebuvau vu studentė rudens semestrą, m? Tai kokio bieso dabar iš manęs lupami 520lt už rudens semestrą?????

Prisiminiau visas tas nesąmones, kuriomis, anot kažkokio (ne)mokslo turėčiau ramintis ir gerint sau gyvenimą:

1. nepasiduoti neigiamoms emocijoms;
2. "aš kupina meeeeeeeeilės";
3. "aš nežinau, kaip viskas turėtų būti";
4. nelyginti savęs su kitais.

ir nix*** šitos nesąmonės nepadeda, ir, bent jau kol kas, jos mane siutina tik dar labiau. Lengva taip šnekėt tiem, kas nesijaučia visiškais nevykėliais, bomžais, idiotais ir t.t.

O mano šį prieškalėdį nesibaigiančių bėdų sąrašą karūnuoja abitūrinė nežinia, kuri kažkaip aplenkė mane abitūros metais, bet nusprendė pakibint bakalaurui ant nosies pakibus. Officially praradau viltį apturėti merry Kalėdas.

:(

Visas netgi dvi dienas naiviai tikėjau, kad peršalau ir įsitaisiau herpesą. Trečią dieną pasižiūrėjau į veidrodį, pačiupinėjau perdžiūvusią išraudusią odą ir supratau, kad pernykštis prakeiksmas atsinaujino. No happy before-Christmas time for me. Vaistinės neturi man reikalingų vaistų, dėl tos sušiktos ligos patapau panaši į persigėrusią bomžę, o lauke dar ir slidu. No, people, šiandien aš absoliučiai nenusiteikusi ieškoti ko nors pozityvaus. Šiandien norisi labai labai savęs pagailėt ir apsižliumbt įsikniaubus į kurią nors pagalvę. Nes čia išvardintos bėdos - tik sąrašo pradžia.

FUCK

kai visai nebelieka teisybės

Aš asmeniškai jaučiuosi baisiai apgauta.

Vakar vilkausi į univerą pasiklausyt info apie firmą, kuriai reikia darbuotojų, gal gaut kokį kontaktą, nusiųst cv, gaut normaliau apmokamą darbą (normaliau palyginus su mokytojavimo atlyginimu). Deja deja, pusvalandį kartu su kitais žiopliais klausiausi apie kažkokią atseit baisiai krūtą firmą, kuri net NEŽINO ar išvis Lietuvoj ką nors kurs.

Dabar ta firma nori vėlgi surinkt daugmaž tuos pačius žioplius tam, kad su jais pabendrautų (mat jiems reikia dar kaži kokios info norint apsispręst, ar kurdintis čia). In your face, taip sakant. Daugiau ant tokių mėšlių nepasimausiu. Bet galbūt taip sakau dėl to, kad man pastaruoju metu visiškai nesiseka ir kai kur rodausi visai ne tokia, kokia esu, ir toli gražu ne tokia, kokia dažniausiai stengiuosi prisistatyti, ir tai baisiai ėda gyvenimą, nes taip, tokios smulkmenos yra svarbios.

Ir išvis šiandien trenkiuosi nežinia kur, kad nežinia ką veikčiau, ir tai man labai nepatinka.

Man išvis nepatinka pati "privataus dėstymo" idėja, kai mokytojas yra kaip koks gyvuliukas - iš kur pinigėliais pakvimpa, ten jis ir bėga. Kieeeeek kartų pati sau prisiekinėjau, kad nebeapsiimsiu dirbt tokio darbo, bet vis atsiranda kadaise mokytų žmonių, kuriuos pasiųst būtų labai negražu, ir heeeere we go again. Gal ir neteisingai mąstau, bet kadangi nauda iš tokio (o ir apskritai visokio) dėstymo yra abipusė, tai ir pamokų vieta ir laikas turėtų tenkinti abi puses. O man nepatinka važinėt pas svetimus žmones į namus. Nebijau aš jų - tiesiog LABAI nemalonu, kai žmonės, kuriems ateini vadovauti, vadovauja tau :DD

Kažkaip kasmet man atrodo, kad viskas viskas, net ir aš pati, pasikeičiau, bet vis nutinka kas nors, kas priverčia suprast, kad ABSOLIUČIAI nieks nepasikeitė, and THAT is very ANNOYING.

the final countdown

Šįvakar grūdamės nakvoti į oro uostą. Jau vien dėl tokios nakvynės nesinori važiuoti namo. Ir išvis nesinori niekur važiuoti, vėl kraustytis, vėl pratintis (kad ir prie namų), o po pusmečio vėl krautis mantą ir grįžt čia. Guodžia nebent tai, kad kai vėl važiuosiu po pusmečio, tempsiuos tik vieną lagaminą. Šššššypt.

Kaip ir visada prieš keliones, neina miegoti, kėliausi 6:00 ir pradėjau kuistis kamorkėj. Dar man čia esant kažkas ateis patikrinti, ar viską sutvarkiau, ir kaip kokybiškai aš tai padariau. Su T. juokavom, kad jau kas kas, o mes, kambarinės-vasaros-laiku, kambarius iščiustysim kaip reikiant. Bet aš asmeniškai bėdą matau tame, kad neaišku, kas per žmogus ateis tikrint. Gi absoliučiai viskas yra žžžiauriai reliatyvu. Kur man atrodo idealiai švaru, koks nors pakvaišėlis dar perplovinės keturis kartus. Raminuosi tuo, kad viską viską pervaliau net sąžiningiau nei įprastai ir nušveičiau net tuos kampelius, kur išvis retai kada žvilgteli. Žiūrėsim.

Čiaaaau

vat taip vat.

Naktį pamiegoti neišėjo. Matyt labiau bijojau tik literatūros teorijos egzamino.

Užtat štai šiandien, jau dabar esu atkentėjus trumpiausią sesiją savo gyvenime. Ar bent jau tikiuosi, kad atkentėjau (triskart spjaunu) ir dabar jaučiuosi turinti pilną teisę užmigti be liūdnų minčių apie nebaigtus skaityti/ daryti konspektus. Dabar mano sąžinę užsėdo bakalaurinis. Bet tai jau kita istorija.

Taip kad, mieli vaikučiai, aš asmeniškai skelbiu kalėdinių eglučių sezono pradžią ir einu kompensuoti miego trūkumo.

Labanakc

žinojau, kad taip pasidarys ant pačio galo gi, žinojau

I'm dreaming of a white Christmas
Just like the one I used to know

Ir taip toliau, ir panašiai. Šitą nuostabų rytą, kai atsibudau pasiligojus, tebūnie man ir visiems to norintiems Kalėdos net kai vietoj sniego ant žemės merdi apšarmojusi žolė.

Noriu papasakoti gerą istoriją apie šizofreniškai besišypsantį senį besmegenį, labai noriu, bet dar nesugalvojau tos istorijos. But I'm workin' on it!

Visu kuo šiandien pakylėta einu ieškotis vaistų.

hoHO!

maal

Turiu tikslą. Jei jau visai sąžiningai, artimiausiam laikui turiu DU tikslus:

Prmas: išgyventi antradienio egzaminą ir pasiruošimą jam, mat liko tai, kas kitiem gal neatrodo taip baisu, bet man, deja, yra baisiausia: viską persikartojus dar kartą prasibėgti per tą viską ir užkamšyt apkamšyt skyles. Labai tikiuosi praslyst. Nervina, kad per kiekvieną sesiją jaučiuosi taip, lyg ant turėklo stovėčiau ir stengčiausi išlaikyti pusiausvyrą. Bet tai labai sunku. Taip sunku morališkai, kad tai beveik virsta fiziniu krūviu. Uch.

Antras: iki važiavimo namo parašyti rašliavą.

Viskas paruošta, nedaug liko iki galimybės pasakyti VISKAS, ATLIKTA, bet kodėl kodėl KODĖL tas nedaug taiiiip ilgai tęsiasi? Garbės žodis, aš baisiausiai kenčiu. Chi.

Labanakc

rašom

Žinau žinau, krūvą kartų (turbūt) šnekėjau apie rašliavas ir tikrai žinau, kad esu ir apie pertrauką su rašykais šnekėjus. Bet vėl pašnekėsiu.

Prieš porą metų rašykas man buvo LYGIS, ir gauti neblogą įvertinimą RAŠYKE jau buvo pasiekimas. Bet dabar, kai pradėjau atidžiau sekti rašyko prozą (mat pertraukos mokinukai kažkaip įtartinai neberašo), supratau, kad rašykas miršta kaip kūrybos svetainė ir transformuojasi į one.lt, kas jau ir anksčiau buvo pranašauta. Gaila, gaila. Iš visų per savaitę publikuotų prozos gabaliukų geresnis.. vienas. Visi kiti - nors rašyko nenukuolinti (kas yra be galo keista, nes anksčiau rašykas kuo nuoširdžiausiai švarindavo savo teritoriją nuo visokių grafomanybių) - pertraukoj vargiai užsidirbtų pliaukštelėjimą delnais, atseit, tiks, bet dar reikia padirbėti. Žodžiu, dar sykį pasikartosiu: nusivyliau baisiausiai. Tiek pertrauka (dėl jos autorių neveiksnumo. Ir dėl to, kad ten tū autorių LABAI mažai), tiek rašyku (dėl to, ką jau aprašiau). Linkiu adminams vėl susikooperuoti ir pradėti rimtą veiklą kol dar visiškai neprarado entuziazmo rašyti identiškus komentarus po naujokų kūriniais.

O šiaip gyvenu gerai. Valgau sausainius su apelsinų želė, pratinuosi gerti kavą be cukraus ir organizuojuosi sau vakarines relaksacijas po sudėtingų dienų.

Labanakc

pūkšt

Esu be galo pasipiktinusi. Viena vertus, visiškai be reikalo, mat puikiai pamenu, kaip pati putojau, kai mano rašliavose trūkumų rado už mane keliais metais jaunesnis asmuo. Tai va, dabar kenčiu tą patį, ką prieš keletą metų priverčiau kentėt kažką kitą. Nelabai malonu :D

Bet esmė ta, kad vat šitam šitam šitam asmeniui akivaizdžiai trūksta žinių literatūros srity. Vien Barthes'o straipsnio apie autoriaus mirtį perskaitymas jam padėtų, bet labai abejoju, kad žmogus bent ieškos to straipsnio, mat yra och, koks gudrus ir protingas. Uchh.

Aš, aišku, irgi caca, nesiginsiu. Labai drąsiai pasireiškiau. Bet sąžiningai: nusibodo man ant pirštų galiukų vaikščiot - nieks dėl manęs taip nedaro. Va. Šniurkšt.

Einu darytis putojančio kavuko ir raminti drebančias rankas (nervai, nervai) :P

Labanakc, vaikučiai

Prieš (vėl) sėsdama prie konspektavimo sugalvojau pasidaryti sau Kalėdas.

Bergene nesninga, užtat lauke pamažu šąla ir išėjus į lauką gali užuosti žiemą (which is nuostabiai nuostabu, nes per sesiją visada šimtąkart baisiau trūksta to, ko labiausiai norisi). Man trūksta šalčio (check), šilto šaliko, kurį galėčiau patogiai apsivyniot aplink kaklą ir paslėpti jame nosį (beveik check), sniego, oranžinių naktų, kurios, beje, net kai po ranka nėra mandarinų, savarankiškai savanoriškai jais pakvimpa, man trūksta eglutės (kažkurį vakarą net sugalvojau, kokio dydžio ji turėtų būti ir kur stovėtų), stiklinių žaisliukų ir senų aliumininių girliandų skimbčiojimo, ir dar baisiai noriu pavaikyt Donką nuo eglės (ji mėgsta graužt ar trintis į šakas). Ir šiaip noriu durnių sų tėčiu sulošt porą kartų. Ką čia, norisi namo. Ir čia pasilikti norisi. Ėch, erasmus erasmus, ką gi tu darai. ššššššššyyyyyyyyyyyyypt. :)

įsimintina diena mano erasmusinėj kasdienybėj

!! Vienas egzaminas (labai tikiuosi) prastumtas, laukiam kito. Skersvėjis dūšioj, einu miegot. Galgi šia nuostabia proga susapnuosiu ką gero.

Labanakc

pokalbiai

Yra žmonių, tesugebančių pokalbio metu išvystyti vieną temą. Priklausomai nuo to, kas jų gyvenime dedasi. Vieni šneka visokius briedus apie gyvenimo neteisybę ir kitas abstrakčias blogybes, kylančias iš gyvenimo, sukeliančias gyvenimą ir lydinčias jį net kai gyvenimas baigiasi. Kiti kalba apie savo atgijusį asmeninį gyvenimą ir šimtąkart perklausinėja kaip atrodo tas jų asmeninis gyvenimas - ar panašus į tikrą, ar gražus, ar tinka,- tarsi pašnekovui (šiuo atveju - man) teks tą svetimą gyvenimą gyvent, turiu jį pasimatuot ir pasakyt "kaip rodo". Dar kiti apsėsti mokslų ir visi pokalbiai prasideda ir baigiasi mokslais. Nes tiesiog jų gyvenimas šiuo metu yra mokslai, vat ir viskas (keiksmai ir žaibai VGTU link).

Bet yra ir tokių, kurie gyvena mišrainę. Ir nebūtinai yra tuo patenkinti, nes mišrainė vis dėlto tam ir yra mišrainė, kad neaišku, kas ten svarbiausia, ir neaišku, kas čia iš viso per maistas. Žinai viena - visko po truputį, kartais skanu, kartais - ne; skaniausia (man) - iš parduotuvės, raudonos nemėgstu.

Bet aha, pašnekesiai. Taigi va, yra tokių, kurie nė neįsivaizduoja, kas jiems svarbiausia (nors visi visi žino, kas tokiam amžiuj turėtų būti svarbiausia). Aiškinasi savarankiškai, po truputuką, ir jokiu būdu nenori girdėti to, kas sklinda iš visų pakampių: ateitisateitisdarbasdėlateitiesmokslaimokslaikalimaskalimasegzaminaiegzaminaisvarbiausigyvenimepesirinkimairinkisrinkisskubėkdirbkvėliaunespėsikurtavoprotasnenemestavepalaikomjeigutaiyrataikotunoribetrinkisrinkisskubėkskaityktirkkalkkalkkalkkalk.

Mane vargina visokie pokalbiai ir dažnai mieliau sėdėčiau savam kampe tylėdama, mąstydama savas mintis ir nesigilindama į svetimas. Bet tada suprantu, kad kai pasiilgsiu šnekėjimo, vėl neturėsiu SU KUO šnekėti, jei nešnekėsiu dabar. Ir štai prasideda pokalbiai apie asmeninį, akademinį, mišraininį gyvenimą. Ir iš visų jų mažiausiai varginantys visada būna mišraininiai pokalbiai. Be temos, be apribojimų, be reikalavimų, be kaskart pasikartojančių klausimų, be moralų, be pamokymų, be nuobodžių nuzulintų skundų apie prakeiktą realybę - akademinę ir nevisai,- be baisių baisių neišsprendžiamų problemų. SU žmonėm, tiksliai nežinančiais, kur yra pagrindas ir kam jo iš viso reikia. Su POKALBIU, o ne monologu iš vienos ir mykimu iš kitos pusės.

Ir aš jau pasiilgau tokių pokalbių.

Fin

Jep, mano svečias išvažiavo ir ta proga truputį liūdna. Dėl to, kad svečio nebėr, ir dėl to, kad dabar tai jau tikrai prasidėjo sesija, kas reiškia, kad deja deja nebeteks "bambą skambint".

Bet apturėjau labai netgi smagias keturias dienas, kurių metu iš manęs nebuvo reikalaujama nieko, kas baisiai prieštarautų maniems įsitikinimams ar įpročiams. Smagu turėti žmonių, kurie yra taip panašūs į mane :)

23 days left and I am getting back to work.

sveiki atvykę, mieli sveteliai

vieton vieno žmogaus pamačius DU kiek sunerimau, bet, pasirodo, nebuvo dėl ko, mat antras žmogus buvo tokioje pat padėty, kaip ir aš - pasitinkančiojo.

Naktinėjimai beveik baigėsi, svetys svetelis nuvargęs ir nori miego. Ką gi, pabendrausim ryt. Ir poryt. Ir dar užporyt.

labanakc

you remember me

Tai štai, ko aš pasiilgau. Antros lovos ir žinojimo, kad kambary esu ne viena.

Pakampės iššluotos iššluostytos, viskas paruošta I. atvykimui. Baisiai didžiuojuosi savim, nes kamorkė dabar atrodo labai jaukiai, kuo didžiai abejojau prieš tiesdama ant grindų čiužinį ir "apiformindama" jį kaip lovą.

Noriu, kad su manim iki pat gruodžio 8 kas nors gyventų ir savo buvimu apramintų mano mintis, kurios labai dažnai ir gana dideliais kiekiais prašosi realizuojamos ištartu - ne parašytu - žodžiu.

Jaukuma.

where is the light

Šiandien suskaičiavau, kad universitetinio erasmuso, liko trys savaitės. Suskaičiavau ir nusistebėjau, kad tik dabar pasigedau stalinės lempos. Nea, nebuvau jos nusipirkus ir, kad ir kokia žiopla būčiau, manau, LEMPOS dingimą būčiau pastebėjus. Pratinuosi dirbti įsitaisius prie stalo, o ne tešlinėdama ant lovos, o kai temti pradeda anksti, kompiuterio ekranas būna menka pagalba mano perštinčioms iš įsiūčio akims :P matyt, grįžus namo, teks pabendraut ne tik su dantiste, bet ir su okuliste/-u.

Rytoj atvažiuoja I. Laukiu. Daugmaž. Seniai nesimatėm, net nebežinau, kaip čia eisis sutart. Bet laukiu nesulaukiu jau ne tik skaitymu užimtos dienos. Ir bišk padūstu kai pagalvoju, kad teks jau sąžiningiau prasieit po parduotuvę. Ir štai dabar grįžta prisiminimai, kaip jaukinausi kambarį ar pirkinėjau užšaldytus patiekalus - vaike vaike, ir kam tau to reikėjo?..

Nežinau, ar pasiilgau Vilniaus. Prisimenu, koks aptriušęs aptrupėjęs jis atrodė kai buvau grįžus prieš mėnesį, ir koks mažutėlytis pasirodė Vilniaus oro uostas, ir kaip ten viskas primityvu palyginus kad ir su Kopenhaga. Net Bergeno oro uostas, nors yra turbūt tokio pat dydžio, kaip Vilniaus, yra, palyginus su mūsiškiu, prabangus :P baisiai bijau pradėti ilgėtis Norvegijos ir - bent jau dabar - to visai nenoriu, tik kaži kaip man jau dabar aišku, kad kad ir koks savas man būtų Vilnius, jau nebebus TOKS savas ir TOKS mielas. Tai va dabar galima pasakyti, kad prakeiktas tas užsienis, jei jau sėja tokias nemalonias mintis žmonių galvelėse.

det var rart

Antra neveiksni diena iš eilės.

Užtat įdomi diena - sutikom gatvėj J. Ji nepažino manęs su T. Netrukdėm, mat buvo su savo meilium. Paskui Bryggene sutikom F. Jos nepamatėm mes, bet pasisveikinti pavyko. Sutikom du lietuvius. Šiaip mums buvo visai pakeliui, bet nenorėjom sekti jiems iš paskos, mat abu šlykščiai keikėsi. Pamatėm trūliką, parvažiuojantį į pradinę stotelę autiko pavidalu, t.y., nuleistais ūsais. Nuoširdžiai nesuprantu, kam Bergenui reikalingas tas trūlikas (ar tie trūlikai, jei jų daugiau nei vienas) - maršrutas tėra vienas, ir tuo vienu maršrutu dar važiuoja kitas autobusas. Bergenas susirinkęs visokį įmanomą viešąjį transportą, kas, aišku, yra miela, tik vis tiek lieka nuojauta, kad tai nelabai logiška.

Dar nelabai logiška yra, pvz., kopijavimo sistema - gali, aišku, mokėt grynus pinigus, t.y., apie 50ct ploti už vieną kopiją. O jei nori kopijuotis pigiau, be kreditinės kortelės neapsieisi. Čia apskritai kreditinė kortelė yra vienas svarbiausių daiktų, kas man, kuri tokios kortelės neturi, labai nepatinka. Laimei, T. turi kažką panašaus į kreditinę kortelę; ja ir naudojamės. Reiks ir man tokią susioganizuot. Berods, korteles, į kurias reikia įsidėt pinigų, kad galėtum jom naudotis, dalinti - Vilniaus banko atrakcija.

Vakar vėl teko pažindintis su nauju dėstytoju, t.y., kiekvienas studentas turėjo pasakyti iš kur esąs. Nemaloni dalis buvo ta, kad mudvi su T. nelaimingo atsitiktinumo dėka įsitaisėm arčiausiai dėstytojo, kuo jis pasinaudojo per pertrauką neturėdamas ką veikti - surengė kažką panašaus į interviu apie VU ir teatro studijas VU. Malonu, aišku, kai dėstytojai mėgina bendraut su studentais, bet erzina nejauki tyla, kuri būtinai būtinai atsiranda, kai nei dėstytojas, nei studentai nebežino nei ko paklaust, nei ką pasakyt.

panieko paneveikim dar truputuką.
ger'vakar'

žiema žiema. ateina?

Bakalaurinio tekstas pamažu auga. LABAI pamažu, bet jei kasdien parašau/ prirašau bent pastraipą, jaučiuosi labai netgi užtikrinta savo jėgomis. Tikiuosi, kad didž. gerb. vadovė kiek mažiau įsitikinus savo ekstrasensinėm galiomis ir bent iki KITO savaitgalio pasitikrins savo e-mail. Prašauprašau.

O šiaip sugalvojau, kad metas paskelbti žiemosžiemos sezono pradžios pradžią, mat peržvelgiau oro prognozes ir apturėjau dvigubą džiaugsmą:

1. artimiausiomis dienomis nebelis;
2. naktį jau 0C.

Labai netgi primityvu džiaugtis norvegiškomis orų prognozėmis, kurios dažniau negu dažnau būna netikslios. Dar labiau primityvu laukt žiemos it mažam vaikui ir gamint kalėdinius atvirukus. Tiesiog tokia ta mano tiesa: dienų dienas neišlendant iš kamorkės, nelabai su kuo pabendraujant dar ne to, žmogus, prisigalvoji. O ką padarysi - egzai ant nosies.

Labanakc

labai bloga diena

Šįryt išpranašavau sau blogą dieną - naktį ilgai nėjo užmigt, ryte per ilgai - ilgiau nei man įprasta - užtrukau pusryčiaudama, visai nepasilikau laiko palaukti kol laikrodis rodys 9:15, nes, mano laikrodžio duomenimis, išėjau iš kamorkės net vėliau nei 9:15.

Ir tikrai, diena nekokia. Didž. gerb. plepys dėstytojas akivaizdžiai pamiršo žvilgtelėti į laikrodį, dėl ko paskaita netyčiukais prasitęsė pusvalandžiu. Dalį to pusvalandžio jis su visokiausiais pagražinimais vyniojo mintį, kad į egzaminą reikia ateiti kuo išsamiausiai pasiruošus tik apie tai, kas tikrai įdomu, ir rašyti tik apie tai, kas tikrai tikrai įdomu.

Nesuprantu, kokia paskirtimi pagaminti mano guminiai botai - vandenį jie vis tiek leidžia ir po kiekvieno pasivaikščiojimo per lietų galiu džiovinti kojines. Matyt, kadangi sunkūs, jie pagaminti specialiai raumeniui pumpuot. Ačiū, tų raumenų pumpuot man nebereikia.

Sugalvojau kompensuoti miego trūkumą. Sapnavau, kad bėgu nuo pasuitusio manjako. Pastaruoju metu dažnai sapnuoju, kad bėgu nuo ko nors, jau net sapnininke ieškojau sapno reikšmės. Nieko gero man nieks nežada.

O dabar - vakaro vinis: mūsų šuo - Čika - pakeitė savininkus. Tėtis jau seniai grasino tai padaryti, bet niekas iš tiesų netikėjo, kad išdrįs. Matyt, todėl, kad K., kurios planai yra tiesiog PASMERKTI nesėkmei - akivaizdžiai dėl to, kad atsakomybės jausmo reikia daugumai jų įgyvendinti - taip ir neprisiruošė susiimti ir pradėti RŪPINTIS savo gyvūnu. Dabar vaiko visiems gaila. Ooooh, c'mon jau per vėlu gailėt. Nors ir auklėt dvidešimties metų sulaukusį sutvėrimą vėloka. Hm.

labanakc, vaikučiai

uginkalnis veršis? Dabar?

Kasdien sau primenu, kad liko mėnuo iki Bergen - Oslo - Vilnius. Ir šiandien dar porąkart tai prisiminiau. Tik staiga užtikau žinutę, kad Islandijoj ruošiasi veržtis dar vienas ugnikalnis. Mažesnis nei tas, kuris pašiko reikalus prieš pusmetį, bet vis tiek ugnikalnis, ir vis tiek baisoka, kad lėktuvai neskraidys. Bet aš labai labai labai tikiuosi, kad net jei jis išsiverš, išsiveržimo padariniai nespės pasiekt Norvegijos. Fingers crossed :)

Ch khe khe

O aš kaži kaip netikėtai pradėjau laukt Kalėdų ir jaust šiurpuliukus, kurie, savaime suprantama, dings per Kūčias, bet, BET man asmeniškai malonu :P

Parduotuvėse randasi visokie kalėdiniai limonadai, sausainiai, spurgos ir kitokie Kalėdoms skirti maistai. Ir net kaži kur pastebėjau kalėdines dekoracijas. Mmmm, o kad taip dar imtų ir pradėtų vėl snigt.

yes, man

Tadadadaaaaa, kaip nuostabu gauti komentarų, tadadadaaaaa.

NEnuostabu yra tai, kad man dar dauuuug, oi dauuuug darbo reikia įdėti tam, kad tekstai nebebūtų graudžiai beviltiški. Ir siuntu, nes, viena vertus (prisipažįstu), tingiu, o kita vertus - žinau, kad neturiu tiek idėjų, kad grrrreit pasiekčiau rezultatą.

Nekantrumas visgi yra baisus priešas.

isterika

O, siaubeli, siaubeli, kaip viskas susikrauna krūvon. Blogas oras, bloga nuotaika, sesija ir krūva dar neperskaitytų popierių. Visą dieną skaičius visokius daniškus pliurpalus kibt prie anglų kalba parašytų tekstų apie liaudies muziką visgi ne mano jėgoms. Jau išvis imu abejot, kad šita sesija ir šitas semestras ir apskritai šiti metai mano jėgoms.

Gal man visgi nereikia šito bakalauro?..

pikcpikc

viskas juoda

Šitas savaitgalis - vienas iš tokių, kuriuos norisi užkišt kuo toliau, kad atmintis neatknistų nei nuotaikų, nei jausmų, nei poelgių, kuriuos įvykdžiau/ pajutau. Bet tai yra sunkiai įmanoma, nes mano atmintis labai gerai įsimena susimovimus, gėdas, skriaudas ir visa kita, ir jau beveik galėčiau rašyt savo nelaimių istoriją. Ir pastaruoju metu visi blogi prisiminimai atgyja. Viskas, apie ką taip stengiausi negalvot, pilvu į viršų išnyra.

..po tokių savaitgalių ir atsiranda žžžžžiaurus cukraus poreikis.

Sausainio?

cekava

Viena didžiausių mano ydų - nekantrumas. Kai nusiperku lėktuvo bilietą, kaipmat imu svajoti apie kelionę ir nebegaliu ramiai gyventi iki pat skrydžio - matau, pvz., flybuss ir galvoju: "greičiau greičiau, greičiau", vakarais įsivaizduoju, kaip lipu į lėktuvą ar susitinki su išsiilgtaisiais, atsibudus džiaugiuosi, kad iki kelionės liko viena diena mažiau, ir pan.

O štai dabar laukiu dar vieno, dar BENT vieno komentaro, jau ilgai laukiu, jau mano eilė gauti tą komentarą, bet jo kaip nėr taip nėr, ir aš pykstu, nors ir žinau, kad visi mes vienodi, visi būsim savu laiku išpeikti, bet man kaži kodėl norisi būt išpeiktai kaip galima greičiau. Štai ir nerimstu.

Dilemos

Pagaliau suradau, kur slepiasi paskutinio kurso siaubai baubai.

VU? UIO? O gal metus padirbėt viešbuty, užsidirbt pinigų ir...? Jau buvau apsisprendusi pasižiūrėt, kas kaip mane priims studijuot, kai pamačiau savo numylėjtąją turkų kalbą Oslo universitete. Ir søknadsfrist - kovo 1. Tvirtai apsisprendžiau stot į Oslą. Bet. Gavau skandinavistikos magistro programas VU ir jas peržvelgus supratau, kad vaizdelis toli gražu nėra toks blogas, kaip jį nušvietė J. (ko norėt - ir J., ir T. be galo mėgsta hyperbolizuot) - U. paskaitos ten tėra pasirenkamieji dalykai (o tų pasirenkamųjų pririnkta TIKRAI daug), o ir E. psakaitų nėr taip daug ir - vėlgi - jos nėra privalomos. Tada baisiai sutrikau ir supanikavau taip, akd net akies vokas ėmė dirgčiot. Tada prisiminiau, kad mokslas VU NĖRA nemokamas (nes aš ŽINAU, kad nebūsiu viena iš tų dviejų - trijų šaunuolių, pataikysiančių į vf vietas), pasižiūrėjau studijų kainą ir prisiminiau, kodėl aš iš viso ėmiau mąstyti apie magistrantūrą užsieny.

Kol kas mano išvada tokia: Oslo, here I come and fuck you, VU :/

Gaila, aišku, ir baisiai baisu matu užsienin dar ilgesniam laiko tarpui. Šniurkšt.

Labanakc

Žiema žiema

Šiandien vis dar sninga. Viliuosi, kad tokia ankstyva žiema išsilaikys ilgiau nei porą dienų - man visai patinka kalėdinė nuotaika, kuri apima čia. Kalnai apsnigti, medžiai apsnigti, namų stogai apsnigti, bybanen bėgiai irgi apsnigti (kas gal nėra taip gerai) - viskas apsnigta. Gražu.

o ką aš dabar pasakysiu..

Bergene pradėjo snigti. Tik tiek.

Nusprendžiau pasidžiaugti sniegu ir išmoviau pasivaikštinėt. Skėčio neskleidžiau, lęšių nesidėjau ir galiausiai dėl to gailėjausi, nes patapau šlaput šlaputėlė ir per apsnigtus akinių stiklus nelabai gerai temačiau kelią, o vėliau - ir laiptus, kuriais teko lipti. Bet sniegas vis tiek yra labai gerai.

Labanakc

kai labai labai pasiseka,

tai tada būna labai labai gera. Taip gera, kad nebetelpi savam kaily, ir mielai pašokinėtum ir pacypautum, bet ir po tavim, ir tau iš šonų gyvena žmonės, ir jau vien jų labui negalima leist rankoms, kojoms ir gerklei daryti tą patį, ką daro protas. Ir tada pasijauti šimtą kartų šaunesniu žmogum nei iš tiesų esi, ir esi pasiruošus išpažint didžiausią meilę tam asmeniui, kuris tave šitaip pakylėjo. Kaip sako R., eheh, deja, tas pakylėjimas neilgai tetrunka. Dėl to ir reikia juo džiaugtis. Tai ačiū, žmogau, kuris mane šiandien pradžiuginai, aš vis dar mėgaujuos skrydžiu :)

Labanakc

masal bitti

Parsikrausčiau atgal savo kamorkėn. Kad ir kaip bebūtų keista, nesijaučiu kaži kur išmesta nugrūsta - jaučiuos savoj vietoj savu laiku, tik kiek keistai liūdna sėdėt čia nieko nelaukiant ir žinant, kad nieks neapsireikš kokiu nors giliai šeimynišku reikalu, kaip pvz., "kas išneš šiukšles??" :P

Kelionė atgal buvo kažkas TOKIO - sutikau R. ir G., kurios daug papasakojo apie univero gyvenimą koks jis yra dabar ir koks ruošiasi būti pavasario semestrą;
- nupirkau "paties geriausio alaus!", kai pirkau pirmą pasitaikiusį pundelį;
- dėl lėktuvo, skridusio iš New York, vėlavimo, pavėlavau grįžti į Bergeną ir tuo prigąsdinau S., kuris maloniai pasisiūlė mane pargabenti iki bendrabutyno. S. rocks!
- supratau, kad mano lagaminas yra pats geriausias lagaminas pasauly, nes niekas kitas tokio neturi (ir nuoširdžiai tikiuosi, kad ir neturės), todėl jį paprasta atpažinti. Tiesa, šitas privalumas jokiu būdu nesumažina nervų dozės lagamino belaukiant.
- be jokios nostalgijos prisiminiau kelionę Sofija - Vilnius, kuomet visą kelią pramiegojau pražiota burna/ nepatogiai parėmus galvą ranka/ dar kaip nors įsitaisius.

O dabar laukiu sushi ir sausainių. Ir galiausiai - lovos ir miego. Mmm.

Labanakc

vaikai vaikai vanagai

Kai vyksta vat tokios vat nesąmonės, kaip dabar pertraukoj, nenorom imi skirstyti žmones į vaikus ir suaugusius. Kodėl kodėl KODĖL septyniolikmečiai nesugeba pasiieškot idėjų savarankiškai, neraginami? Kodėl, pošimts, jie sėdi snapus pravėrę ir laukia, kol kas nors malonės ką nors mestelt? Ir tuo pat metu baisiai piktinasi visokiu kokiu nesąžiningumu ir pernelyg dideliu sudėtingumu. C'mon, nei čia pernelyg sudėtinga, nei čia baisiai nesąžininga - pamąstyti reikia, štai ir viskas. :/

Pikts.

mišrainė

VIENS. Savaitei parsikrausčiau namo. Mano lagaminui šita kelionė patapo paskutinė, mat Vilniaus oro uoste jį atgavau be dviejų ratukų, o kol su G. tempėm jį namo, pratrynėm skylę dugne, tai tas daiktas patapo visai nebetinkamas naudojimui pagal paskirtį. Dabar tam lagamine gyvena Čika su savo šuniukais.

DU. Taip, kritiką, net jei ji būna teisinga, iš pradžių man sunkoka priimti. Vėliau, kai viską apgalvoju, suprantu, kad nebuvo ko biesintis. Bet šįkart tikrai abejoju, kad tokia mintis ateis į galvą praėjus mėnesiui. Duota konkurso užduotis, duotas video, kuris turėtų įkišt į konkurso dalyvių galvas mintį, kad duotą temą kiek ilgiau pamąsčiua galima būtų išrutulioti originaliai. Betgi ne, žmonėms akivaizdžiai trūksta košės galvelėse, ir to rezultatas - dvidešimt kūrinių apie paukščius. Jė. Ir čia vadinasi kūryba.

TRYS. Savižudybės. Man LABAI norisi išmalt snukius - ir gal ne tik snukius - tiems, kas jaučia didelę meilę šitam dalykui. Nesu labai prijaučianti katalikė, bet galvoju, kad savižudybė yra visiška nesąmonė ir išvis pats didžiausias blogumas, kokį tik įmanoma padaryti. Žudosi kvailiai, nesugebantys susitvarkyti savų problemų. Žudosi egoistai, paršai, taip ir neišmokę galvoti apie ką nors kitą išskyrus save. IDIOTAI žudosi. Man labai patinka egzistencialistų mintys apie kovą su absurdu - jei gyveni, reiškia, kovoji su absurdu. Žudymasis yra pats kvailiausiasi žmogaus pasirinkimas, kuomet didžiausias blogis - absurdas - nugali. Daugmaž taip. Taigi vat, didž. gerb. juodųjų biblijų mylėtojai, jūs esat IDIOTAI.

išvakarės 2

eeet, tiek to, kol laukiu to laiko, kai reikės mauti pas R. kepti tortiljų, galiu sau leisti pasakyti, kad šiandieninė išvyka į botanikos sodą buvo pati pačiausia, ir vat kodėl, nu pasakyk tu man dabar, KODĖL, po velnių, man dabar, šiandien pasidarė taip gera čia? :P Nebesinori man niekur važiuot, mieliau toliau sau bambą skambinčiau šičia :}

Čia labai gražus ruduo, net kalnai taip baisiai nebeslegia, nes kasdien tampa vis labiau spalvoti. O botanikos sode irgi margumynas. Ne tik augalų, bet ir "aplinkų", jei taip galima sakyt. Vienoj vietoj - ežerėlis, kitur - uolėtas priėjimas prie jūros, dar kitur - pieva, dar kitur - pelkė, ir taip gražu gražu, šilta (NB: ne karšta), ir taip jauku jauku slampinėt su mielais žmonėm ir plepėt apie nieką. Garbės žodis, tikėjausi iš savojo erasmuso visokių įmanomų kiaulysčių, o ne tokių mmmmmmielų valandėlių. Bet kiaulysčių irgi būta, tik šiandien, DABAR apie jas nesinori galvoti.

Skanios vakarienės

išvakarės

Už "didelius šokoladinius sausainius su visokio šokolado gabaliukais" moku dvigubai - pinigais ir sveikata. :P

Kadangi vakar buvo labai gražu, nusprendžiau nelipt į jau užknisusį BYBANEN (mano, matyt, išlepusios ausys nelabai toleruoja klykiančius vaikus. O jie klykia kaskart, nes BYBANEN'e kaskart būna bent dvi mamos su savo beibiais; ir šiaip niekaip nepriprantu prie šitos transporto priemonės. Jei tenka lipt į šitą daiktą, kai jame jau yra nemažai žmonių, neaišku nei kur atsistoti, nei kur įsikibti) ir prasivaikščiojau po miestą tuo pačiu užeidama į kiekvieną MENY parduotuvę. Tokių pasitaikė trys.

Tai, kad buvo GRAŽU, nieko nepasako apie ORĄ. Saulė švietė, lyg ir buvo šilta; prasisagsčiau lietpaltį, užsiraitojau rankoves. Ir vėl peršalau.

O kadangi rytoj laukia krūva skrydžių lėktuvu, o po to - savaitė lakstant po Vilnių, negaliu sau leist baisios prabangos sirgt. Nors, tiesą sakant, vakar buvo net malonu įsitaisius ant lovos šildytis kelius kompu. :P

o kur tu mėgsti?

Va taip jau yra, kad visokios ala šaunios idėjos iš Lietuvos į Norvegiją skrenda taip ilgai tarsi kažkas jas išsiuntė paštu. Bet man vis tiek nepatinka visokios akcijos "davaj privarom visi/-os facebooke/ dar kur nors vienodų užrašų, papuolam į žinias ir išgelbėsim pasaulį!" Oooooh c'mon, people, negi jūs tikrai manot, kad visokias stichijas internetas sutramdys?

Bulviniai blynai ir etiopiečiai

G. turi draugų etiopiečių. Šiandien kepėm jiems bulvinius blynus. Jei sąžiningai, TOKIUS bulvinius ir aš valgiau pirmą kartą - pripipirinti dvigubai daugiau negu reikia, išvirti aliejuj tiesiogine to žodžio prasme, ir dar su pripipirintu padažu. Skanu, tikrai, ŽIAURIAI skanu.

Kuo toliau, tuo labiau įsitikinu, kad negalėčiau patapti alkoholike - skrandis neišlaikytų :D neskanus man alkoholis. Ir net tie gėrimai, kuriuos didesni alkoholikai negu aš vadina lengvais/ skaniais/ saldžiais, man yra bjaurūs + neskanūs + jokiais būdais jie ne saldūs. Sunki ta mano dalia šiuo atžvilgiu :P

Labanakc

kodėl kodėl KODĖL

Ryt bus daug skaitymo, už kurį vakare bus atlyginta bulviniais blynais. Tai labai smarkiai pakelia nuotaiką.

Po vakar šlykštu ant dūšios, kai pagalvoju apie R. Taip pat šlykštu, kaip ir tada, kai H. klijavosi.

WHAT did I ever do to deserve this??

Nors, jei remtis išprotėjusiais 19a. (ir gal ne tik to meto) religiniais fanatikais, esu išbandoma ir taip gaunu žinią, kad esu mylima.

Tie idiotiški natūralistiniai skaitalai apie visaip kaip nevykusius gyvenimus baigia išvest iš proto. Taigi duodu patarimą: neskaityk geriau Arne Garborg kūrybos.

Labanakc

Brač

"Fantoft clubb" gavau vyno. Nemokamaiii. Ant tuščio skrandžio, sklidiną taurę. Žiūrėti pirmą pusę filmo buvo sunku, nes truputuką sukosi galva, o antra pusė nesižiūrėjo, nes merkėsi akys. Paskui buvo daug švankių ir jau nelabai šnekų apie daug visokių nesąmonių ir - netikėtai netikėtai - pakvietimas apsiryti bulviniais blynais. Invitation accepted.

--------------------------------------------------------

Ale kaip visgi kartais sunku pasidaro, kai pabendrauji su kažkuo, kas į viską žiūri visiškai kitaip nei tu. Aš asmeniškai tada pasijuntu labai lieva ir nuoširdžiai noriu įlįsti į kieno nors kito kailį. Ko nors, kas yra toks pats ne lievas, kaip ir tas asmuo, dėl kurio pasijutau lieva. :P

Bet dažniausiai man viskas (daugmaž) patinka (daugmaž). Tik visada norisi dar geriau, kad viskas ne šiaip patiktų (daugmaž), o uuuuchh, kaip patiktų. :P

Tokie tat šiandieniniai kiek pakaušę pamąstymai.

Apie lietų,

nors iš tiesų daugiau apie nieką, kaip visada.

Mano lagaminas aplūžusiais užtrauktukais prikrautas su kaupu laukia kol teiksiuos tą kaupą kaip nors įkomponuot, kad užtrauktuko "užsegikliai" susitiktų. Mano piniginė laukia kol apmažinsiu metalinių kronų, kad galėtų ragauti kitų kronų tiesiai iš kasos aparato. Mano skaitmeninių banknotų pluoštas kasdien plonėja; pats pats apatinis banknotas jau ima šalti. O ką aš padarysiu - taip reikia, tik jau nebežinau kam, nes, pasirodo, be manęs niekam nereikia kalėdinių dovanų iš už jūrų marių, o ir man jų nereikia, jau nebereikia, o ir nereikėjo.

hmmm.

Labanakc

Pyragai razinos riešutėliai pokeris gira arbata puodai "bliūdai"

Dar vienas sekmadienis - dar vienas pasisėdėjimas virtuvėj pas R. Savarankiškai padariau tešlą "Zebrui". Išėjo, tiesa, nelabai skaniai (bent jau man), bet užtat sočiai. R., T. ir A. padirbėjo prie obuolių pyrago, taip kad kimšom du pyragus. Buvo žiauriai sotu ir labai smagu. Kitas R. vėl pasišiukšlino ir pamiršo, kad šiandien rinkomės valanda anksčiau nei įprastai. Rezultatas - dėdė atnešė kiaušinių, kurių visai nereikėjo, cukraus, kurio irgi visai nereikėjo, ir saldainių (kurie visus pradžiugino) bei pieno (kuris buvo išgertas pyragą bevalgant).

Sėdžiu dabar ir kovoju su tuo bittersweet jausmu, kuris pastoviai apima, kai žinai, kad viena vakaro dalis buvo žžžžiauriai faina, o kita, kurios nelabai kas be manęs tepastebėjo,- mėšls.

Labanakc

Laužas

Vakar buvo laužas. Žadėta buvo ir muzika (bjauri), šiokia tokia kompanija ir smagi naktelė. Jei jau visai sąžiningai, labai nerimavau dėl kompanijos ir, aišku, dėl smagumo. Bet laužas, LAUŽAS! As it turned out, nerimauti nebuvo ko, nes... NES niekas taip ir neatvažiavo pasitikti dviejų labiausiai vėlavusių asmenų (tarp kurių buvau ir aš), kas, buvo žadėta.

To make a short story even shorter, dabar esu peršalusi ir galvoju, kad per dvi dienas nemalonumų apturėjau net per daug.

blakės utėlės erkės

yra vat tokių padarų, kurie prisikabina, įsikabina, įsitveria ko nors ir piktybiškai TUPI. Šiandien tokie padarai man kelia juoką. Su lengvu nepasitenkinimo kartėliu, bet juoką.

O dar yra tokių egzotiškų vietų, kur viskas viskas, absoliučiai viskas yra egzotiška. Pvz., indiškų suvenyrų parduotuvė Norvegijoj, kurios pardavėja - danė, o pirkėjos - "negrynakraujės" lietuvės. Mmm? How d'ya like THAT?

Ir visa pagieža ištirpsta :)

kukis

Vieną savo draugę vadinu kukium. Ką tik sugalvojau, kad šita pravardė neblogai atrodytų kaip kokios rašliavos pavadinimas. Tik, deja, tai jau būtų vos ne nusirašinėjimas, nes yra toks filmas "Kuka" (jau buvau apie jį užsiminus kaži kada). Kukis - Kuka - pernelyg panašiai skamba. Gaila.

Visai pasiilgau kukio. Erasmusai dėl to kalti, brač, univerai visokie. Bet pastaruoju metu kukis mane labai džiugina - matyt, dėl to, kad pasiilgau,- ir aš baisų baisiausiai laukiu kada pamatysiu ją Vilniaus oro uoste berymančią :P

O ryt galbūt nusimato tai, ką liaudis vadina "TŪSU". Negaliu pakęst to žodžio, kažkaip jau vien išgirdus jį nebesinori niekur tįstis. O tįstis teks į tokią salą netoliese. Bet labai noriu laužo, tai gal visgi ir verta? M?.. Kažkaip kitos baimės, kurias puoselėja mano smegeninė, lenkia mane prie minties, kad nelabai verta dalyvaut.

Bet aš TAIIIIIIP noriu laužo..

BA

Paskutinio kurso siaubai baubai prasideda. Savo didžios baimės dėka pradėjau pažindintis su bakalaurinio rašymu palyginti anksti ir visai didžiuojuos tuo, ką iki šiol nuveikiau: susiradau vadovą, sugalvojau temą ir suformulavau pagrindines tezes. Aišku, dabar kibirais degutą man pila kalendorius: erasmusas Norvegijoj baigiasi po divejų mėnesių, o man reikia parašyt bent 20 puslapių krūto teksto. Bandysim :P Minčių apie tai, ką noriu rašyti, surašymas užtruko apie valandą, pagavau savo mūzą, tikiuosi, visks bus gerai ir toliau drebinu kinkas.

Šiandien pasilepinsiu studentiška chaliava - paklausysiu simfoninio orkestro koncerto, bilietus į kurį gavau ne-mo-ka-mai.

Gyvenimas kartais pagražėja netikėtais būdais :)

mano pykčio istorijos

Nu va, pasirodo, manęs bijo net per Skype. :D O kai tai sužinau dar kaip reikiant nenupurčius nuo smegeninės miegų, tenka kartu su miegais purtyt ir dėl tokios informacijos atsiradusį nepasitenkinimą.

filmai ir pievos

Žiūrėjau aš "Marley and me". Mačiau pievas, javų laukus, medžius spalvotais lapais, medžius pakelėj ir galvojau MY OH MY, kaip man viso šito trūksta Norgėj. Ruduo čia kol kas tespėjo pasireikšt kiaurą parą trunkančiais lietumis, medžiai lapų kol kas nemeta (o gaila), bet tikiuosi, procesas netrukus prasidės :P O pievos čia yra, bet nedidelės, medžiai pakelėse auga, bet tokie daugiau į pelkių krūmus panašūs. Ir jokių tau tolių akims paganyt, jokių saulės kaitinamų DIDELIŲ pievų - nieko tokio nėra.

Kuo daugiau mąstau apie ateitį, kuri, beje, labai greit virsta dabartim, tuo bjauresnė darosi mintis apie tris metus Norvegijoj. Brrr. Pasiilgstu lakstymo po Vilnių (ir nebambėkit čia man - aš jau tris mėnesius namie nebuvau. Siekiu rekordo :D ), ėjimo savom gatvėm ir netgi malonaus nuobodulio, kuris apima pagalvojus, kad ŽINAU, kas yra va už to posūkio ar kitapus kelio. Pasiilgstu jausmo, kad va čia yra namai, aš čia viską (ar bent beveik viską) žinau ir nieks man čia nebaisu. Ne tai, kad Bergene būtų labai baisu. Čia ramu, visai jauku (taip jauku, kad iš anksto pradedu kovot su savo ilgesiu :P žinau, kad kai bus bloga, prisiminsiu savo bendrabučio kamorkę ir galvosiu, kad čia buvo taip nuostabiai ramu ir taip krūtai smagu), ir būdama mieste nebesusimąstau apie tai, kad "ne čia papuoliau".

Jei jau visai sąžiningai, aš dar NEnoriu namo - aš tiesiog išsiilgus kai kurių detalių (jų, beje, ilgėjausi dar būdama namie). VA man tikrasis kaifas: būt pievoj. Žinau, žinau, seniokiškai čia skamba, bet nu ką tu man dabar padarysi - nepatinka man diskonai, nevež alkoholis. Duok man pievų, takelių tarp pievų ir, jei tik turi,- dviratį, ir aš patapsiu pačiu labiausiai viskuo patenkintu žmogum.



Labanakc

-pareigos

Liūdna, kai atimamos jau pamėgtos pareigos :( aišku, atsirado kitų pareigų, bet kad aš jų nenooooooriu - noriu, kaip ir anksčiau, daryt tą patį ir jaustis baisiai krūta :D

nepatinka

Man labai nepatinka, kai blog'ų autoriai nustoja rašyti blog'us. :(

Skrendam

Šiandien kaip reikiant apkiaulinau kambarį. Ir, kaip tyčia, šiandien apturėjau svečią. Lesson learned: nuo šiol net eidama miegot viską sudėliosiu į vietas.

Tas svečias, beje, labai geranoriškai "pasiūlė" man sumokėt dar už vieną lagaminą kelionei Vilnius - Bergen. Tame lagamine važiuotų mano šiandieninio svečio maistas. Pagalvokim: du lagaminai, vienas nešikas viską tempia tramvajun, saugo tramvajuj, kad kas nenuvirstų, stumdo žmones, kad tie prasiskirtų ir praleistų du lagaminus ir vieną žmogų. Eeeem. I don't think so.

pikta. PIKTA?

Ooooh, c'mon, žmonės, negi man reikia vaikščioti ant kaklo užsikabinus kortelę su užrašu "aš ne pikta, aš tik taip atrodau"????? Garbės žodis, visą vakarą klausyt "nepyk/.../ aš jos bijau/.../ko tu tokia pikta?" tikrai užknisa, juolab, kad ir šis piktas žmogus - suprask: aš - ir juokiasi, ir juokauja. Va dėl to jau nelabai norisi dalyvaut didesniam lietuvių susiėjime - ką, ir tada mane žmonės RAMINS?

Aš tikrai taiki ir pavojaus nei sveikatai, nei šeimos ir visuomenės gerovei nekelianti ciuocia. Taip ir sutarkim.

kai viešumon išlenda antipatija 2

Yra tokių žmonių, kurie mano, kad yra išskirtiniai ir gali daryti ką nori, kaip nori. Ir kaži kodėl tokių žmonių mano gyvenime pasitaikė be galo daug. Tikiuosi, ne tik man tenka juos sutikti :P Dar tikiuosi, kad laikui bėgant tokie "doubleplusskrūti" nevėkšlos išmoks skirti situacijas, kai reikia jungtis prie minios užuot paisius vien tik savų interesų.

---- enough about THEM, let's talk about others----

S. yra labai netgi geras dėdė - arbata pagirdė, sausainiais pavaišino, nuotraukas parodė ir - kas svarbiausia - atskanavo popierius, kas leido dviem mėnesiams atsikratyti popierizmų.

R. irgi yra labai geras dėdė - kasmet susiranda lietuvių erasmusininkų kontaktus ir rengia bendrus pasisėdėjimus.

G. taipogi yra be galo faina teta, be kurios čia būtų be galo liūdna - visada turi ką papasakot, visada žino, kaip smagiai pajuokaut, ir niekada nerauda dėl menkų problemų. High five!

----

šiandien sugalvojau, kad noriu to didelio, riebaus šokoladinio sausainio iš "Meny". Su T. galvojam ryt skirti pusvalanduką tų sausainių pirkimui. T., beje, irgi yra žžžiauriai faina ciuocia.

Ha det bra saa lenge :)

paskaitos. same shit.

O šiandien apturėjau tokią pat nuobodžią paskaitą, kokias turėdavau VU. Kaži kodėl dėstytojos labai mikčiojo, ilgai ieškojo žodžių, pasiklydo savo atsigabentoj pagalbinėj medžiagoj...

Užtat COOP - nuolaidos vynuogėms, kuo pasinaudojau ir užsipirkau 3kg. Gyvenimui pasivynuogint.

Sekmadienis. padrikai.

* Lyja, debesys žemai, apsiniaukę. Visą dieną mielų mieliausiai prasivoliočiau lovoj žiūrėdama filmus ir gal ką kramsnodama.

* Prisiruošiau pasižiūrėt, kas per skėtis paliktas mano spintoj. Vienintelis jo trūkumas - spalva. ORANŽINIS. Visa kita man labai netgi patinka - lengvas, patogi rankena, stipriai susiūtas/ sukonstruotas. Tikiuosi, šitas skėtis nesuluš iki išvažiuosiu namo suvisam.

* Prasidėjo almost final countdown - spalio 11 maunu gąsdint namiškių, reiškia, turiu puikią, tiesiog nepakartojamai nuostabią galimybę nugabenti namo nebereikalingus daiktus ir lauktuves/kalėdines dovanas.

* Šiandien - pannekakefest! Ir, aišku, be nemalonių išgyvenimų neapsieisiu. Nelabai gerai, kad taip ir neišmokau daugmaž ramiai galvot apie savo nesėkmes, o pasakymas "ką pats/-i matai, nebūtinai pastebi kiti" buvo sutryptas į parketą prieš du metus. Žmonės tikrai viską mato. Dabar reikia tikėtis, kad gal ne viską įsimena. Kad daug ką ne taip supranta - faktas. Įdomu tik, KAIP netaip viskas yra suprantama.

Oh well,
geros dienos.

RUDUO. sulyta.

Man nelabai patinka, kad oras pasidaro BJAURUS atėjus ilgai planuotam savaitgaliui. Lyg ir buvo prognozuotas lengvas lietutis. Aha, nebėra mano skėčio, apie tvarkingus plaukus nė nešneku. Tiesa, pastaruoju metu jie vis labiau man gadina gyvenimą, nes yra tokio ilgio, kad nei kaip nors užšukuosi, nei suriši, nei susegsi - tenka vaikščiot kaip brisiui ir įsivaizduot, kad čia labai fainaiiii.

Nesinorėjo tikėt, kad Bergene lietus lyja taip kokybiškai ir vėjas pučia taip sąžiningai, bet po šiandieninių patyrimų...

LIETUS UŽKNISO JUODAI

vertimo kančios

Negaliu tvarkyti BA formalumų kol neišsiverčiau darbo pavadinimo į norvegų kalbą. O ką daryti, jei visokie įmanomi internetiniai žodynai "būtis" verčia į "tampa"???? O mano pikrti žodynai - išskirtinai tvarkumuisi su norvegiškais tekstais. Dvi rugsėjo savaitės praėjo, jau reikia tartis dėl vadovo, o aš, va, kankinuosi su šitom nesąmonėm. Ooooh, c'mon, tai kaip norvegai tą būtį vadina?

vakaras

Pamažu pradedu bijot laiko, kurį tenka leist su savim pačia. Tai va, kaip mane paveikė darbas besimokant ir 12valandų darbo dienos :P

Visai jauku iš tiesų sėdėt va taip, kaip dabar - su ištuštėjusiu puodeliu ant stalo, krūva lapų priešais ir kompu, šviečiančiu į kaktą. Smagumą numuša balsai, pasiekiantys mane iš lauko - grupelė žmonių susirengė pasisėdėjimą prie grilio. Ir aš taip noriu! Bet negaliu sakyt, kad neapturėjau savų džiaugsmų - visa vasara, jei nesigilinsim į smulkmenas, buvo vienas didelis džiaugsmas. Dabar reikia išmokt ir kitus metų laikus versti kuo nors malonesniu. Laikau kumščius :P

Šiandien pirkau rusiškų saldainių. Tikėjausi jais misti kol keliausiu namo, bet abejoju ar "Красный мак" ištvers dar mėnesį - jau dabar šokoladas pabalęs. Turbūt teks naikint tą gėrį. Mniam.

Labanakc

psichai. depresūcha

Šiandien turėjo būti smagi diena. Ir prasidėjo viskas ne per blogiausiai. Tik aš užsimaniau kartu su kitais pamušinėti kamuolį. Nevertėjo to daryti, nevertėjo. Aš mušinėju tragiškai, jie mušinėja šauniai, buvau žaidimo stabdis. Nemėgstu gadint ką nors, pasitraukiau ir žiūrėjau, kaip smagiai liaudis žaidžia. Urvan, urvan, sakau, man reik įlįst ir ten apsigyvent. Nene, blogiausia ne tai, kad ne(be)moku valdyt kamuolio, ir net ne tai, kad nebežaidžiau, o tai, kad vėl leidau psichams išlįst paviršiun. Ir visos mano "reabilitacijos" nuėjo velniop.

O lauke pučia vėjas. Nė badmintono nepažaisi.

Depresūcha.

Doğum günüm

!!!!!!!
Va toks gimtadienis man patinka - niekam nieko nereikia ruošti, nieko nereikia kviestis namo, dengti stalą, puoštis ir atrodyt laimingai net jei tai nevisai tiesa. Vat kai nereikia apsimetinėt, esu laiminga. Šiandien aš viskuo labai patenkinta - apturėjau daug didelių švenčių:
1. praėjau tą sušiktą TB testing;
2. kartu su T. radau tą šaunią parduotuvę, kur yra lietuviškų ledų ir sūrelių. Nė nesusimąsčius nusipirkau ir to, ir to. Ir dar šio to. Zefyrų. :) Seniai apie juos svajojau ir pamačius, kad jie čia papigiai, susigundžiau. O ką, šiandien galima. Juk galima?
3. Nusipirkau knygą, kurią ruošiuosi nagrinėt bakalauriniam, which means, kad dabar bus galima TIKRAI KIBT Į DARBĄ, ką privalau, ir netgi noriu daryt, NES nenoriu labai bijot grįžus namo :P

laisvė?

Matyt apturėjau pernelyg daug neveiksnių dienų, nes dabar jaučiu baisią sąžinės graužatį dėl to, kad neveikiu nieko naudingo. Matyt reiktų čiupt visus turimus jaučius už ragų ir pradėt plušėti - išvykimo namo data daugmaž aiški ir jau dabar, kai sesija (kuri, beje, prasidės ir pasibaigs paskutinę lapkričio savaitę) dar tolokai, ima drebėti kinkos.

Ryt lyg ir nusimato susipažinimas su kitais Fantofte gyvenančiais lietuviais. Smagu, laukiu, tik po vakarykščio G. šaunumo mano pasitikėjimas savim ir savo sugebėjimais išgaravo kartu su dūmais, dėl kurių vakar vėl įsijungė brannalarm.

Išsirengimas ligoninėj artėėėėja, mano nepasitenkinimas visa plaučių rentgeno procedūra ir idiotišku reikalavimu tą procedūrą praeiti pradangina bet kokią pagarbą norvegiškiesiems reikalavimams ir apskritai visam, kas norvegiška. Nors, tiesą sakant, niekada nesižavėjau Skandinavija, man niekada nebuvo įdomi Norvegija, o norvegai - paršai kaip reikiant. Ar bent jau tokie asmenys, kaip aš, taip galvoja.

Socializacija

Smagu, tikrai. Galva pilna įspūdžių, kuriuos reik kam nors išsakyt, kad galėčiau užmigt.

Šiandien bebūdama su G. ir T. (ir protarpiais dar su S.) supratau, kad, idant prie žaidimų prisijungtų daugiau žmonių, šalia turi būti G. Kai kurie žmonės tiesiog sutverti socializacijai :)

Išeidama G. netyčia užkabino vieno iš ja susižavėjusių vaikinukų taurę vyno, taurė sudužo, vynas išsipylė, pakvipo vynu. Užsimaniau alkoholio. Kartais taip net ir man būna. Iš tikrųjų noriu pasigert ir spjaut į viską, ir elgtis idiotiškai. Jap, kartais ir man to norisi. :)

Kartais būna taip bittersweet, kad net šleikštu. Man kelią užtvėrė ir "žaviai" hello pasakė pagėręs forsiukas su "gandonke" ant galvos.

Gal man tikrai užsipirkt gėrimuko su laipsniais?..

Hei hei

Man visai nepatinka bijot eit į paskaitas. Dar labiau nepatinka nežinot ar spėsiu perskaityt viską, ką reikia perskaityt paskaitai. O užvis labiausiai man nepatinka turėti kažką, ką tikrai norisi perskaityti, bet skaityt tai, ką būtinai reikia perskaityti univerui. Sunku.



Pratinuosi prie tvarkos savo kamorkėj - sesė grįžo namo, dabar aš vėl šeimininkauju viena. Dar truputuką liūdna, bet jau geriau nei buvo vakar. Reikia dar kartą prasieit visais maršrutais, kuriuos tada išmaišėm, ir gal netgi pradėsiu vėl jaustis kaip normalus žmogus. Aš tiesiog LABAI nemėgstu atsisveikinimų.

siaubai baubai

Mano gyvenime tikro siaubo būta mažai. Ir rankos iš BAIMĖS nelabai dažnai dreba. Tiesiog nebaisus tas mano gyvenimas. Bet šiąnakt apturėjau ekstrymo.

Atsibudau nuo žiauriai garsaus pypsėjimo kambary. Susivokiau, kad čia priešgaisrinė sistema skelbia "palundrą". Apsižvalgiau, apsiuosčiau savo kamurkėj - nėr dūmų, reiškia, AŠ nedegu. Kol nuo staliuko bjaurų bjauriausiai drebančiom rankom graibiau akinius, galvojau, kad išprotėsiu nuo to cypimo. Kambary pypsėjimas, o koridoriuj čirškė metalinis aliarmas. Siaubeli. Aš ir šiaip visada imu panikuot, kai koks nors garsas man yra PER garsus, o kai tas garsas dar ir trunka ilgiausiai...

Taigi štai, visi bendrabutininkai susirinko nulinio aukšto hole, sulaukė gaisrininkų ir dar kaži kokio geradario, kuris skaniai nusižiovavo išjungęs aliarmą, ir vėl grįžo į kambarius. Ir aš grįžau. Ir pas mane grįžo tamsos baimė, ir dėl to dar gerą valandą bijojau patogiai įsitaisyti lovoj. O kai jau aprimau, vėl įsijungė aliarmas. Šįkart, tiesa, neilgam, bet miegus vėl išvaikė.

Hrr hrr

informatika

Man niekada nepatiko informatika, nepatiko mokytis excell ir apskritai kompiuterių mokslas - pats niūriausias dalykas, kokį tegalima išrasti. Nevertheless, kai tenka sudėliot visokias nuorodas naudojantis tais [url] kodukais, pertikrinu viską šimtą kartų, kad tik neįsiveltų klaida ir kad jos nereikėtų ieškoti.

Vakar sudėliojau tuos nelemtus kodukus, viską surašiau ir šiandien beliko pažiūrėt, kaip atrodo tekstas. Ir ką gi aš pamačiau? Kaži koks asmuo pridėliojo nereikalingų ženklų ir vietom visas mano darbas susišiko. Aš suprantu, kad vienur REIKĖJO pataisyt kabutes, bet c'mon, bent prie nuorodų nelįskit.

hrrr

emigracija

Maždaug dabar jau galiu pradėti pratintis prie minties, kad ČIA gyvensiu iki gruodžio.



Didžiausia bėda iki šiol - interneto nebuvimas - pašalinta, dabar jau galiu jaustis rami jei staiga prireiktų kaip nors su kuo nors susisiekti. VALIO.

BET - nesuprantu, kodėl,- bet visi, kas yra iš Baltijos šalių, Rusijos, Baltarusijos, Afrikos ar Azijos, turi praeiti TB patikrinimą, t.y., nuvykti į ligoninę persišviesti plaučius rentgenu ir įrodyti, kad neserga tuberkulioze. Taigi, per savo gimtadienį, anksti ryte, sėdėsiu kur nors laukiamajam ligoninėj ir galvosiu, ar tikrai reikės labai išsirengti. Seniai besidariau rentgeną. Gaila, kad šitokia "patirtis" nėra itin maloni ir tokia, kurios norisi laukti.

Fadder'ių savaitė ryt jau bus įpusėjusi, kas reiškia, kad daugmaž priverstinis trainiojimasis su norvegais, tik ir temąstančiais, kaip, kur ir kada gauti alaus, baigsis, ko didžiai laukiu. Jeg er sikkert paa en feil klode her. Nors gal, kaip ir visada, nelabai žinau, ko noriu.

Labanakc

vasara rudenėja

Tikrai, rudenėja. Jei jau visai visai tiesiai šviesiai, čia tos vasaros kaip ir nebuvo - rudenėlis rudenėlis. Bet ir tokia vasara man jau baigiasi, kuo esu visai patenkinta, nes jau pirmadienį maunu į Bergeną, liko dvi darbo dienos, du laisvadieniai ir dar bent vienas pasisėdėjimas, apsiėdimas kartu su krūva žžžžiauriai mielų žmonių, kuriuos čia sutikom. O tada - 6 valandos autobuse, dar pora valandų tampymosi su lagaminais po miestą ir jau bus galima pratintis prie naujų vietų. Brač.

Žinojimas, kad liko tiek nedaug, visai nepadeda dirbt, užtat kaipmat pakelia nuotaiką išgirdus žadintuvą ir bandant prakrasipštyti akis. Bet kai pamatau "Tasksheet'ą", visas džiugesys išgariuoja iki pat "etterarbeid'o". Beeeet juk svarbiausia, kad gėris vis tie grįžta.

Labanakc

psichai. nevaldoma.

Daaaaug esu rašius apie psichavimus ir dar parašysiu.

T. užkniso. Kasryt suraukta fizionomija, visi kalti dėl T. blogos nuotaikos. C'mon, people, jau pats metas susitaikyt su tuo, kad norvegai yra patys labiausiai neišauklėti viešbučių gyventojai, apšikantys kambarius nuo grindų iki lubų, išsikraustantys iš kambario nebent jau atvažiavus kitiems žmonėms, užsisakiusiems kambarį, kuris jau turėtų būt tuščias, ir dar nepaliekantys arbatpinigių. Niekada, beje. Betgi neeeee, kiekvienas sekmadienis jai - vis nauja nemaloni nuostaba, dėl kurios reik visus žudyt žvilgsniu.

Dabar suprantu, kaip kartais jaučiasi mano namiškiai. Man gėda.

kartais būna labai gera

Tikrai, LABAI GERA. Pastaruoju metu pradėjom lankytis pievelėj priešais viešbutį - žaisti badmintoną, vaikščioti ant virvės ar mėtyt "lėkštę". Vakar užsidegėm žvakių ir skrudinomės marshmallows. Žvakės buvo kiek mažokos, bet buvo labai smagu.

Šiandien išsinuomojom vandens dviratį (gal labiau tiktų "pasiskolinom", nes viešbučio darbuotojas, su kuriuo šnekėjo V., leido tiesiog imti vieną iš dviračių nemokamai ir naudotis juo kiek tik širdis geidžia ir kojos leidžia. Kojos leido "važinėtis" apie dvi valandas). Buvo labai įdomu parkuoti tą daiktą, ko eigoje, beje, vos neįgriuvau į dvokiantį vandenį. Didžiai džiaugiuosi, kad tai neįvyko, bet taipogi didžiai džiaugiuosi, kad šis incidentas pradžiugino asmenis, buvusius kartu.

Apturėjau svečią ant kojos - erkę. Prmą kartą gyvenime. Būtų nieko tokio, bet mintis apie laimo ligą, kurią šią vasarą ja pasigavo kažkokia lietuvaitė, kiek pagadino nuotaiką.

Anyway, ryt galbūt ką nors grill'insim. Visai to laukiu. Iš dalies dėl to, kad iki Bergeno bus dar viena diena mažiau.

Labanakc

kai viešumon išlenda antipatija

tai būna nelabai gerai. Nežinau, kodėl, bet kai tik sužinau, kad kažkas - net jei tas kažkas yra mano labai nemėgstamas asmuo - manęs (irgi) nemėgsta, kažkas mano galvoj padaro "cinkt!" ir nebegaliu nebenoriu nebemoku bendraut su tuo asmenim. Štai dabar mūsų nameliuky pagaliau verda aistros. Kol kas slepiamos, ir labai tikiuosi, kad jos laimingai antradienį išlėks kartu su tais nelabai maloniais žmonėm.

O šiandien pas mus yra svečių. Kaip pasakojo T., matyt, nelabai lauktų svečių. Dabar svetainėj vyksta šiokios tokios vaišės, o mes su T. naudojamės viešbučio internetu (aš - dar ir galimybe pabėgt iš to sušikto nameliuko, kuriame pastaruoju metu pasidarė nemalonu net kvėpuot. Ir dar - pasislėpt nuo svečių. Čia jau mano kompleksai. Nebėgsiu baisiai nuo tų žmonių - tik truputį apsimesiu labai užsiėmusia, o jei jau reiks, kiek pabūsiu su jais vienoj patalpoj. šypt. Ne tai, kad nenoriu su jais susipažint. Aš tiesiog vėl/ vis dar/ dar kartą šlykščiuosi savim ir tenoriu sėdėt savo urvely.).

Labanakc

multilingvizmas yra gerai

Tragedija, kai žmonės mano, kad aplinkiniai nesupranta, ką jie kalba. Pro mane ką tik praėjo du rusakalbiai paaugliai - numanau, viešbučio svečiai,- ir mane apkalbėjo. Panelė atsisuko žvilgtelėt - nežinau, kur tiksliai, bet pažiūrėjo į mane,- tada nusisuko ir pasakė "блин, как она на меня посмотрела". Chi, o aš supratau, oi, kaip gerai supratau, ir man taip smagu, kad nieks nežino, kad aš suprantu, ką jie kalba :P

hell on Norwegian land

dabar tesinori drėbt didelį riebų BL**.

Mane asmeniškai labai erzina, kai man aiškinama, ką daryti. Namie, laisvu nuo darbo laiku. Taigi taigi, ciuocia, kuriai ryt laisvadienis, liepė man išplaut namelio grindis. Kol man nebuvo paaiškinta, kad švarių grindų tikimasi jau šiandien, buvau labai rami, nes ir pati galvojau per savo laisvadienį kiek apšvarint namus. O mano laisvadienis šeštadienį. Ne didelė bėda apsitvarkyti ir šiandien, bet mane labai siutina tas toks bossying around.

Dabar esu pikta ir giliai įsižeidus.

O šiaip čia viskas posenovei - valom kambarius, gaminamės maistą ir miegam. Ir dar gaunam arbatpinigių labai retais atvejais. Šiandien gavau 26 kronas. Bent tiek tos laimės šitam norvegiškam kaime.

Norge1

1. Čia nieks nepasikeitė:

I. visus piniginius reikalus, įskaitant banko sąskaitos turinio tikrinimą, tenka mėgint atsilikt keletą kartų;
II. čia vis dar važiuoja žmonės;
III. aš vis dar nekenčiu viešbučio svečių;
IV. čia daug lyja;
V. kalnai man vis dar nepatinka;
VI. Pardoutuvėj vis vyksta kokios nors smagios akcijos, pvz., ledai parduodami už pusę kainos;

2. Aš kaži ko jaučiuos pikta, visų palikta ir nuo visų izoliuota. Mane siutina, kad negaliu pasišnekėt su niekuo iš saviškių, nenoriu į darbą, čia žiauriai nuobodu ir išvis kaži kaip sunkiai sekasi "įsivažiuoti" į gyvenimą čia. Gal Bergene bus paprasčiau, ar ką?

3. Nusipirkau bloknotą. Gal pavyks išvengt soliterio per pc vakarais.

4. Bulvių košės iš pakelio - GĖRIS!

Skanios vakarienės.

horoskopai

Man asmeniškai smagu pasiskaityt horoskopus ir mėgint atsekt, kas išsipildė, kas - ne. Aišku, tai didelis atsitiktinumas, o ir horoskopai būna rašomi labai apibendrintai, tai nieko nuostabaus, kad woooow, išsipildė.

Regis, man buvo pranašauti žiauriai sunkūs metai. Tik nepamenu tiksliai ar šiemet tai buvo, ar anksčiau. Kad ir kaip ten bebūtų, metai patapo žiauriai bjaurūs ir mano kantrybės liko nedaug (nežinau, kas bus kai jos neliks - imsiu daužyt daiktus, nuspręsiu mesti mokslus ar dar ką) ir jau net nebesinori sužinot, kas bus rytoj, nes kažkaip paslaptingai kiekviena diena atneša vis kitą mėšlą. Šiandienos mėšlas - 520lt, kurie tuoj tuoj lėks lauk iš kišenės. Ir baisi sąžinės graužatis, ir bjaurus nusivylimas viskuo, bet labiausiai - savim. Jo, į viską reik žiūrėt pozityviai ir nesiskųst, nes išskaičiau, kad kai skundžiamės, pasakojam kitiems savo bėdas, jos tik padidėja.

Tai einu laidot savo pinigėlių.

skola?????????????????

WWWWWTFFFFF????? Turėti lochų dėstytojų jau darosi įprasta, o vat turėti lochų NEATSAKINGŲ dėstytojų - vis dar naujiena. Taigis taigis, informacinėj sistemoj prie kursinio skilties pas mane puikuojasi žodelis "nėra", o kiek žemiau parašyta, kad turiu 1 skolą.

Suprantu, kad žmonės gali būti užsiėmę ir panašiai, bet man kažkaip visada atrodė, kad universitetui pasišventę asmenys turėtų į savo darbą žiūrėt rimčiau, ar ką - mokslininkai visgi. Žmogus turėjo savaitę ir vieną dieną perskaityt ir įvertint kursiniams, dalį kurių, beje, jau buvo skaitęs. Tiesa, dalį darbo tas žmogus atliko - kai kurie grupiokai (grupiokės) jau seniai žino savo pažymį.

Žodžiu, aš baisiai įsiutus ir ne jokios sąžinės graužaties sakau, kad I.S.-A. yra KALĖ. Linkiu jai tai sužinoti.

://////

pyktis

Ogi aš dar nė neišvažiavau, o jau širstu ant vieno žmogaus, kurį neabejotinai susitiksiu Norvegijoj. Šššššmogelis baigęs švedų kalbą, todėl logiška būtų tikėtis, kad tas šššššmogus mėgins ištempti bent porą mėnesiukų Švedijoj. Bet instead tas asmuo ir toliau bus pati lėčiausia ir turbūt labiausiai nevykusi kambarinė visam viešbuty (neskaitant poros kitų pastoviai ten dirbančių).

Tiesą sakant, bijau išvis ten važiuoti, nes dabar namely, kur gyvensim, the boss bus būtent tas šššššmogus, NES ji ten pirmesnė atsikraustė. To make things worse, ji ten ne viena. Reiškia, the boss'ų bus dvi. Labai nenoriu įsitikinti, kad jos tikrai viena už kitą blogesnės. Bet jau esu beveik įsitikinus, kad po darbo į namelį grįžti nesinorės kaip ir pernai, kai su mumis mėnesį gyveno kitas šššššššššššššššššššššššššmogus, vedęs iš savitvardos daug labiau nei tas, kuriam paskirta pirmoji pastraipa. Nes ta, kuriai paskirta pirmoji pastraipa, su mumis ilgai negyveno. Bet net nebegyvendama kartu sugebėjo mane įsiutint ir išprovokuot parodyt savo balso sugebėjimus. Jau nebesididžiuoju tuo poelgiu. Jei sąžiningai, gailiuosi žvygtelėjus tą frazę užuot gražiai paprašius nežviegt.

:(

yeniler

Šiandien buvo sunki diena. Trečią valandą ryto kėliausi, kad pusę septintos jau būčiau namie. Su tėčiu keliavom iš kaimo. Visą kelią prasnaudžiau susirangius ant galinės automobilio sėdynės. Tenka pripažint, kad automobilis - toli gražu ne geriausia vieta miegui - jei galva nesitranko į dureles, tai kojos netelpa net sulenktos.

Grįžus namo nusnūsti nepavyko, tad teko pradėti dieną. Dešimt valandų lakstymo po miestą juodai apsirengus - sunkus išbandymas, kai lauke +30. O dar blogiau - tai, kad nugara nusvilus, dėl to tenka ją slėpt nuo saulės po kuo nors, o tas "kas nors" - megztinis. Plonas, bet juodas. Eeech.

O pasų poskyry, atrodo, bent pusė Vilniaus laksto. Bjauriausia, kad pusė tos pusės Vilniaus ten visiškai nereikalinga - tėveliai tempiasi savo vaikelius su visais vežimėliais, stumdosi, taip sakant, reikalauja pagarbos sau. Labai erzina.

O rytoj - kelionė į vlk, tada - padirbėjimas su privatininku, o tada vėl parduotuvės. O prieš miegą - lagaminų perpakavimas ir svėrimas. Ir dar kova su neaiškia sąžinės graužatim ir aiškų aiškiausia baime ir nenoru vėl gyvent po vienu stogu su bjauriais žmonėm. Ok, ok, kitokios auros savininkais :P

paduokit vargšui šviesos

Pačiai baisu, kokia ištižus esu jau antra diena. Sėdžiu namie, dedu kompresus, tepu kremais ir vis tikrinu, ar kaklas atsigauna, o tarpus tarp šitų užsiėmimų užpildo kompas. Rašau laiškus, kuriuos turėjau seniai parašyti, mėginu pradėti kalbą su Vilniaus TLK, iš kur kažkokiu paslaptingu būdu turėčiau gaut ES sveikatos draudimo kortelę, kurią, beje, užsisakiau bent prieš savaitę ir, kai tikrinu "užsakymo būseną", rašo "išspausdinta". Kokį biesą tai reiškia???

Dar mėginu atgaivint savo "kūrybinį aš", bet kol kas vis dar esu gilioj pamąstymų stadijoj, nes, iš didelio noro sukurpt kažką labiau "suaugusio", pripainiojau visko daug rašliavoj ir, norint, kad ta rašliava išeitų bent pakenčiama, bent truputį logiška, dabar reikia smarkiai pakrutint smegeninę.

Galvojau, kad norėsiu ką nors paskaityt, nusipirkau knygą apie V. Kernagį, apie kurią svaigau visą pavasarį, bet supratau, kad nieko gero iš skaitymo neišeis, nes nesugebu susikaupt. Vakar G. apšvietė, kad po savaitės (plius - minus) išvažiuoju, ir va TADA man pagaliau dašuto, ką reiškia negaluot nelaiku. Oooo, mamma mia, labai norėčiau, kad kaklas atstatytų savo funkciją iki kelionės, nes nujaučiu, kad aštuonias valandas kratytis staigius posūkius darančiam autobuse jaučiant pastovų skausmą - švelniai tariant, menkas malonumas. Apie fizinį darbą, kuris laukia liepą, jau išvis tyliu.

Help

FINISHHH

Visai visai VISAI netikėtai vakar pabaigiau kursinį ir šiandienai tepalikau jo redagavimą; jau išsiunčiau ir jaučiu toookį lengvumą :)

tiesa, tik "sieloj", nes atsibudau su perpūstu kaklu ir negaliu judėti - o reiškia, ir jaustis,- kaip normalus žmogus. Teko atšaukt visus šiandienos užsiėmimus ir, bent šiandienai, sėsliai įsikurt namie. Tai daryti sekasi gana prastai. Visą dieną geriu kavą ir žiūriu serialus, nors galvoj sukasi pora įdomesnių užsiėmimų ir mintis, kad pastarąjį mėnesį tik apie tokią dieną ir svajojau - norėjau būt visai laisva ir šūdmaliaut iki vakaro. Tiesa, ir maitintis kaip šimtą kilų priaugti norintis asmuo. Instead, ignoruoju alkį, nes jo NEignoravimas jau parodė savo pasėkmes, ir graužiuosi, kad šūdmaliauju.

oh well, bent nelyja.

Litauen: Norge

Pralaimėjom rankinį. Gaila. Nors, klausydama už nugaros sėdėjusiųjų komentarų, ir, aiškų, stebėdama žaidimą, supratau/ pastebėjau ir aš, kad lietuviai žaidžia prasčiau už norvegus - slenka slenka link vartų pasuodami kamuolį viens kitam, slenka slenka kol prieš vartus susiburia visi norvegai, išleisti aikštėn, ir tada lietuviukai meeeeta. Ir nepataiko. No wonder. Nesuprantu: čia treneris kaltas dėl tokio žaidimo ar žaidėjai šienauja? Labai pikta darosi prisiminus lietuvius, LABAI.

:(

Labanakc

vis dar sesija

liko vienas egzas, o kantrybės kažką daryt jau visiškai nebeliko. Garbės žodis, koks tikslas kalt iki pažaliavimo dėl kažkokio su*****to septyneto? Vienas žmogelis pasakė, kad filologai išlepę, nes visada gauna gerus pažymius. Jo, galbūt. Tai ir aš prie gero pripratau ir dabar mano baisiausias siaubas - juodžiausi paauglystės psichai, kai norisi sėdėt kur nors kamputy ir bandyt žliumbimu paskandint visas kada nors nutikusias blogybes.

oh well.

Geros kultūrkės šiąnakt.

nostalgija-ne-laiku-ir-ne-vietoj-ir-išvis-ne-prie-ko

Šiandien gavau paskutinę algą. Nežinau, ar labai nemangadu neatsisveikinus su kiekvienu, kas šiandien buvo sih'e, atskirai išeit. Esmė tame, kad vienintelis žmogus, su kuriuo ten susidraugavau, jau atostogauja :P ne, tikrai nesuprantu, kaip žmonėms pavyksta per pirmuosius darbo naujoj vietoj mėnesius su kažkuo susidraugaut ir labai pavydžiu. Nes bijau lįst prie žmonių. Eeeet.

Bet let's go back to what i wanted to tell.

Šiandien, jau susigriebus savo tūkstantuką žygiuodama iki stotelės, supratau, kad nenoriu išvažiuot. Iš dalies. Nes Norvegijoj viskas bus ne mano - ten net gatvės kitaip kvepia ir neapima joks jaukumo jausmas, kai važiuodama viešuoju transportu žiūriu pro langą ir matau besišnekučiuojančius žmones, nes, nepaisant trijų metų, praleistų mokantis norvegų kalbą, natūraliu tempu sakomo teksto suprasti kaip reikiant vis dar nemoku. Ir norvegai visi atrodo kiek pasikėlę, skrodžia tave akimis ir matai, kad jie mato, kad tu ne iš Norvegijos, ir galvoja, kad esi kvailas turistas, bet tu nesi turistas (o dėl kvailumo - bent jau savo - pastaruoju metu turiu vis mažiau abejonių, dėl to tyliu :P ), ir gyveni ne viešbuty ir net ne kokiam hostely, o turi nuomojamą butą/kambarį, o jie vis tiek galvoja, kad tu nevykėlis/-ė. Čia man taip atrodo. Tai va.

Didžiausia išvažiavimų bėda - ta, kad prarandi absoliučiai viską, kas per gyvenimą įaugo į tave, ir lieki visiška be pagrindo po kojom, ir turi krapštytis, kapanotis, kol bent kažką susikuri, o tada ateina metas grįžti namo ir viskas vėl griūva.

Dėl to labai norėčiau pagaliau pradėt gyvent sėsliai. Turiu omeny, ne šiaip TURĖT namus kaži kur, o turėt namus ir darbą, kuris mane pririš prie namų ir neleis išvažiuot kur nors labai ilgam. I would really appreciate that.

Va dėl to ir nemėgstu kelionių. Paskutinės savaitės prieš išvažiuojant amžiais patampa agonija (o kai ta prieškelioninė agonija dar ir sutampa su sesija, kai mėnesį dūsti kambary ar bibliotekoj prie stalo ir gaudai garsus už lango ir prisimeni tuos somewhat pasakiškus laikus, kai pats/-i lakstei po kiemus ir klykavai "kas žaidžia gaudynių" arba slapsteisi nuo kokio nors ala pikto vaiko ar Karinos, kuri išvis nekentė vaikų ir vadino juos šuniukais, ir spendei spąstus Karinai (dėjai į plastmasinį kibiriuką smėlį ir akmenukus, o po to galvojai, kur tą kibiriuką pritaisyti, kad jis nukristų Karinai ant galvos), o vakarais šešto aukšto balkone vaidindavai, kad leidiesi laiptais, o po to žaisdavai kortom su tėčiu ir sesėm, tada sumąstai, kad žmonės idiotai, nes ŠITAIP sukomplikavo gyvenimą) - tvarkykis popierius, sudarinėk reikalingų daiktų sąrašus, pirk viską, ko reiks, sverk lagaminus ir mėgink įsivaizduoti, kaip įkomponuosi kompiuterio dėklą į rankinio bagažo skyrių lėktuve ir t.t.. O tada pavakare sėsk ant dviračio ir važiuok "didįjį ratą" (Pašilaičiai - Gineitiškės - Zujūnai - Buivydiškės - Viršuliškės - Justiniškės - Pašilaičiai) ir važiuodama žvalgykis į namus, kuriuose gyvenantys žmonės "namie ir ten liks, o tu išvažiuosi", uostyk jazminų kvapą, rasos sudrėkintos žolės gaivą ir mintyse kauk, kad NENORI išvažiuot.

Kvaila iš tikrųjų, nes pati viską susiorganizavau, nieks nevertė ir iš namų nevarė - vis aš, aš. Bet galvoju, kad net jeigu turėčiau galimybę paskutinę akimirką apsigalvoti ir likt čia, nelikčiau, nes žinau, kad reikia to pusmečio be šeimos, reikia iš čia išvažiuot, reikia dar vieno perversmo - tokio, kaip tas, po pirmo kurso, kai supratau, kad visas mano gyvenimėlis iš tiesų buvo sušiktas, fantazijom aplipintas, ir iš tiesų nieko vertas; va tada supratau, kad reikia kažką daryt ir, regis, tą "kažką" nuveikt pavyko ir vis dar tą "kažką" veikiu ir esu begal patenkinta viskuo, kas dabar vyksta.

Išvažiuoju po dviejų savaičių, bet jau jaučiu tą jausmą, kai norisi pažiūrėt pro savo kambario langą kokią gražią pavakarę. Ššššššūdas, kaip nekenčiu tokių dalykų.

Bet užvis labiau nekenčiu sesijos.

Va taip relaksuojam.

Labanakc

Veronica decides to die

Užsimaniau paguost savo išvargusią galvelę bent filmu. Pažiūrėjau. Vietom patiko, vietom erzino klišės, vietom biesino labiau į išsidirbinėjimą nei į tikrą vaidybą panaši vaidyba, pabaiga nustebino, pagrindinė mintis smagi pasirodė.

Nemoku filosofuot, ir jaučiuosi baisiai nepatogiai mėgindama sukurpt kokius nors giliaiiiii gilius pasakymus (anądien rašiau kažką apie abitūrientų gyvenimą. Rašiau rašiau, susinepatoginau ir nusprendžiau neberašyti. Who cares? Visi žino, visiems aišku, koks tas laikotarpis turi būt, o jau kokiu jį pasidarai, yra tavo asmeninis reikalas. Aš, būdama baisiai bloga organizatorė tokiuose reikaluose ir išvis nemokėdama tvarkytis su savo pačios gyvenimu ir visokiais sukrėtimais, nesugebėjau pasidaryt taip, kad mokyklos baigimas - kaip ir išvis mokyklinis gyvenimas - man taptų kažkuo TOKIU. Nesugebėjau, ir tai jau mano reikalas. Dėl to visa ši be galo graudi istorija parašyta skliaustuose.), dėl to yra kaip yra - šitas blogas yra, matyt, pagal nekokybiškumą toks pat nevykęs, kaip ir keturiolikinių nesąmonės apie tai, kaip visokie niekšai drįsta jų nemylėt. BET šitą blogą rašo dvidešimties sulaukęs žmogus, tai labai norint galima stvert Todorovą ir pasakyt, kad kanono nepaisymas dažnai praplečia žanrą, which is good :) c'mon people, cheer up and flood the blogspace with meaningless texts because it's oooh so trendy :P

Tai va. Bet esmė šito įrašo turėjo būt ta, kad to filmo, kurį minėjau, kūrėjai buvo teisūs (lygiai taip pat, kaip būtų teisus bet kas, pasakęs tai, ką jie pasakė. Ar kažką panašaus): nematydami galutinio taško, pabaigos, mes kažkaip stebuklingai nevertinam to, ką šiaip vertintų normalūs, nesusireikšminę, kankinių-filosofų nevaizduojantys žmonės. Tiesiog mes visada norim kažko geriau kažkaip kitaip. Ir tai, ką turim, nublanksta palyginus su tuo, ką galėtumėm turėt, ir va tada prasideda egzistencializmas.

Linkiu išmokti norėti turėt tai, ką turim.

Labanakc

:(((

nu va, praganiau savo megztinį. Turbūt kažkokiu paslaptingu būdu sugebėjau neapsižiūrėt ir išmest jį. O buvo patapęs mano mėgstamiausiu megztiniu ir taiiiip džiaugiausi, kad vis dėlto jį nusipirkau (žiemą, kai prireikė). Nu po biesų, kodėl, kai tik imi iš tikrųjų vertinti kokius nors daiktus, jie ima ir pradingsta? :(

O dar iš naujienų - tai, kad vakar labai šauniai nukritau nuo dviračio ir dabar turiu tris mėlynes - dvi ant nugaros ir vieną ant kojos - ir dar biškių skaudančią ranką. Ir laikrodį su nuo smūgio skilusiu stiklu. Ooooh c'mon :/

Ir dar turiu naujus lęšius, bet neturiu konteinerio jiem įdėt.

Ir išvis, mane užknisa tai, kad mano smegeninė visiškai nekontroliuojama ir mąsto be manęs, taip sakant. Vos kas šaunesnio nutinka (kartais ir nieko nenutinka - aš tik smagiai pasijuntu), smegeninė ima piešti šauniausius tolesnės įvykių eigos scenarijus. O aš gi žinau, kad iš tiesų taip nebūna ir žinau, kad dėl šitos nuostabios priežasties geriau nė negalvot apie TOKIĄ malonią ateitį. BET kai procesas prasideda, jo nebesustabdysi :/ nu kaip, kaip KAIP priverst galvą mąstyt apie ką nors svarbesnio?
...toliau norėjau sakyt, kad jau fiziškai pavargau kovot su vis ne ten nulendančiom mintim.

Labanakc

norsk has stopped ruling

Aš suprantu, kad sesija turi atsijoti nevykėlius nuo vykėlių ir t.t., ir pan., bet man vis tiek kažkaip atrodo, kad HOVEDFAG egzai turėtų būti ruošiami sąžiningai. I mean, kas čia per nesąmonės - buvo sutarta: no nynorsk, no grammar, iiiiiir voila, yes nynorsk, yes grammar. Buvo pasakyta, kad vertimo užduotis aprėps visa tai, ką mokėmės - ir grožinius, ir NEgrožinius tekstus. Iiiiir NO grožinių tekstų! Gal man taip tik vaidenasi, nes esu baisiai pasipiktinus iš dalies savo durnumu ir iš dalies dėstytojų nesąžiningumu ar jų sklerozės kokybiškumu. Žodžiu, mano didžioji pavasario krizė prasidėjo ir labai nuoširdžiai tikiuosi, kad su dviračio atvykimu pranyks kaip dūmas, neblaškomas vėjo :P

Nes TIKRAI būt miserable yra šlykštu, juolab, kad visa likus žmonijos dalis (daugmaž) džiaugiasi kuo nors. Tai aš mielai prisijungčiau prie besidžiaugiančių. Pleaseplease

sesija. spring edition.

rytoj egzaminas. Tuo viskas pasakyta. Lauke faaaaaaantastiškai gražu ir norisi maut kur nors pablūdinėt BET rytoj egzaminas. Idant apraminčiau savo sąžinę, sėdžiu namie ir kankinuosi, nes sąžinė vis tiek nerimsta.

Yra va taip: mokytis egzaminui reikia, palyginus su tuo, kiek teks kalt kitiems egzams, visai mažai. Ir, regis, jau išmokau viską. BET kaži kodėl yra taip, kad jei paskutines valandas prieš egzaminą vykdau aktyvią rekreaciją, egzaminas nelabai tenusiseka. Dėl to šio savaitgalio programa minimum vadinasi "sedžiu namie, man bloga".

Einu ieškot skanių vaflių recepto.

-

vangokai prabėgo savaitgalis, pirmadienis atnešė mažutėlytį nusivylimą ir pasiryžimą nepersistengt per sesiją, nes man niekada nepasiseka, tai ar verta nervintis :)) rimtai, kai kuriems žmonėms visada taip neįtikėtinai nuskyla, kad net neišmokę pusės programos ištraukia gerą bilietą ir egzą išlaiko kuo puikiausiai. In the meanwhile, aš galiu nors užsizubrint - niekaip neišeina iki galo įtikt vertintojams. Tai spjaunu aš į jus visus ir ant jūsų, nors iš tiesų, matyt, labiau ant savęs :P whatever. Man jau vasara. Tik kursinį pabaigsiu.

Labanakc

Man patinka

šiandien labai smagu. Pagaliau išeina bent truputį mėgautis tuo, kuo pastaruoju metu mėgaujasi visi - šiltu oru,- ir pačiai šaipytis iš to, kaip meeeeniškai įdegu - vienintelis nuo saulės jau parudavęs odos plotas - krūtinė. Dabar jaučiu pareigą prisijaukinti deginimąsi - gal bent iki vasaros pabaigos paruduosiu taip, kad nebereikės derinti drabužių iškirptes prie "įdegio" :P

Dar man labai smagu, nes prisiverčiau atsikelti pusvalandžiu anksčiau ir pasmankštinti. Mėginu susigrąžinti senus įpročius. Pastaruoju metu kiek nemaloniai jaučiu pabliuškusį kūną. Reik kažką su tuo daryti. Tai aš mankštinsiuos :))

Kitas be galo smagus įprotis - radijas besimankštinant. "Radiocentras" valdo!

Dar šiandien labai smagiai nusipirkau braškių, kurios pagaliau jau TURI skonį. MM.

Per savaitę vėl atitrūkau, taip sakant, nuo visuomenės ir vėl jaučiuosi lyg būčiau užriby. Nereik man pusės Vilniaus gyventojų pažinot, kad jausčiausi kaip žmogus. Iš tiesų tai pakanka ir tų žmonių, kuriuos pažįstu. Tik kartais jų baisiai pasiilgstu ir tada jau tikrai gailiuosi, kad nesu ta amerikiečiųkinofilminė "popular girl", kurios pagrindinė bėda prieš laisvadienius - su kuo juos praleisti. O šiaip man labai net patinka tai, kaip gyvenu. Ir net tie nesklandumai, kurie pasitaiko, viso labo smagiai pasūdo paspalvina viską čia man. Aišku, reik dar kartą pergalvot, ar tą patį pasakyčiau apie sesiją. Nežinau, gal praėjus dešimčiai metų nuo univero baigimo drįsčiau taip pasakyt ir nepajust dilgtelėjimo kažkur pilve: "meluoji". Bet nieko, svarbiausia iš sesijos tikėtis tik nemokamo bilieto atostogaut (suprask: sesija be perlaikymų).

:)

:-)

man regis, dėstytojai irgi turėtų gerbti studentų nervus ir sąžiningai dirbti savo darbą - studentai, gavę užduotį, turi ją atlikti per tam tikrą laiko tarpą. Dėstytojai irgi paskelbia, kokį deadline'ą išsirenka sau. Tik, deja deja, tų dealine'ų jie nepaiso. Tep, tep, jie laaaaabai užsiėmę akademikai. Tai tegu tada deadline'us renkasi kitaip. Geez.

bet poityvo irgi turiu. Iškepiau sausainių rytojaus 17. mai šventimui. Dabar liko iškast kokių nors dainų tekstų ir nepamiršt juos pasiimt su savim ryt. :))

ką tik pagalvojau, kad kiekviena diena turi savo šaukštą deguto, taip sakant. Pvz., šiandien mano pamoką stebės, o paskui vėl putos ant manęs dėl to, kad nenaudoju krūvos įvairiaspalvių markerių. Ryt dvi valandas kankinsiuos su mieeeeeegančiu privatininku. Ir taip iki pat liepos. Nežinau, kaip tai reiks tvert. O poryt - susitikimas su jau minėtu žvėrim-dėstytoju-doktorantu. brrr.

bet lieka tikėtis, kad savaitgalis bus SAVAITGALIS nepaisant artėjančios sesijos ir kursinio pridavimo termino.

smile, it helps :)

žmonės, žmonės, ką padarėt

Taip, žinoma, nepablevyzgojus nepraeina nė diena. :P

Dabar leisiu sau papasakot apie žmones, kuriuos be didesnių sąžinės priekaištų galima pavadint energijos, geros nuotaikos ir.. ką čia, tiesiog gyvenimo džiaugsmo vampyrais. Tokie asmenys minta kitų liūdesiu, nusivylimu ir kitomis neigiamomis emocijomis. kitų neigiamos emogijos suteikia vampyrams begalinį džiaugsmą ir akstiną toliau ieškotis potencialių aukų, nes, unlike matterialieji ištekliai, žmonių nelaimės neišsemiamos ir vampyrai, puotaudami vis labiau tunka. Tiesa, vis didėjantis antsvoris bėdų nesukelia - besigailėdami savęs jie pritraukia potencialias aukas ar gerbėjus. Emm. čia dar turėtų būti ilga litanija apie tai, kokie bjaurybės būna tie vampyrai, bet aš labai tingiu mėgint toliau vyniot šitą reikalą juolab, kad apie tai jau šnekėta prišnekėta :} Bet tikrai galva neišneša, kaip įmanoma šitaip totaliai nejaust ribų.

o dabar turėtų būti nors biškis pozityvo. Tik - allas - nėr jo, nes ryt šviečia stebėjimas (stebės, kaip vedu paskaitą) ir sausainių kepimas, o sausainių kepimą seka totalus neišsimiegojimas, namų darbų nepadarymas, o penktadienį - susitikimas su kadaise buvusiu tiesiog idealiu, o dabar patapusiu šlykščiausiu, arogantiškiausiu ir labiausiai norvegų filologų nekenčiančiu dėstytoju. Jam matyt koks nors itin sunkus morčius, ar ką. Kažkaip pradėjo siust šį pavasarį. C'mon, bent truputį valdytis visiems neprošal. Betgi neeee, visi, VISI leidžia sau mėgautis tuo, kad trečiakursiai yra visiškai neautoritetingi ir visais klausimais nekompetentingi. Geez, kokios nesąmonės.

Labanakc

slenkstis

Gavau laišką iš Bergeno univero bendrabučių :P gavau tą butą, kokio norėjau. Dabar reik per 5 dienas kaži kaip atsiųst pasirašytą kopiją, o paskui dar sumokėt depozitą už butą. Bet JĖGA, BUTAS :)))

Tik kaži, kaip seksis susišnekėt su namiškiais grįžus iš Bergeno :P

permainos

Didžiausia permaina - mormor'a mirė. Net keista, kad mirė. Niekada jos labai nemylėjau ir nepasiilgdavau, bet dabar kažkaip keista. Keista ne tik dėl to, kad jos nebėr - aš vis dar neatsigaunu nuo to žinojimo, kad ji mirė pas mus namie, ant tėvų lovos (kuri paskutiniais jos gyvenimo mėnesiais buvo patapus jos lova), tėvų kambary (kur šiaip švęsdavom visokias šventes ir kur šiaip nakvodavo, ir dabar vėl nakvoja tėvai), apsiklojus pačia šilčiausia kaldra, kuria žiemą būtinai kas nors apsiklos, galva buvo ant minkščiausios pagalvės, kuri tikrai dar bus naudojama pagal paskirtį. Ir šiaip, tos pusantros dienos, kurias praleidau prie atidengto karsto niekaip neišeina iš galvos ir aš vis prisimenu mormor'os rankas, kurios pastaruoju metu buvo labai ištinusios ir su beveik nebesilankstančiais pirštais (karste jos buvo baltos baltos ir tokios pat ištinusios, kaip įprastai), dar prisimenu jos veidą, kuris jai mirus (ir, matyt, kai morge ją kiek aptvarkė) tapo panašus į jos jaunystės veidą. Aš žiūrėjau į tą veidą ir negalėjau patikėt, kad čia ji, va, guli ir tuoj bus užkasta. O kai karstą nuleido į duobę ir pradėjo bert ant jo žemę, bandžiau įsivaizduoti, kaip ir toliau nejuda jos veidas net žemėms atsitrenkiant į karsto dangtį ir man netilpo galvoj, kad ji nereaguoja į tas žemes, nes jai jau giliai nusispjaut.

Ir kiek nemalonu prisiminus, kaip priėjau prie mamos kai karstą pradėjo kast, ir apkabinau, nes ji labai verkė, o ji leidosi apkabinama kaip mažas vaikas, tokia bejėgė. Ir tada pagalvojau, kad gal kada nors aš pati šitaip raudosiu prie savo mamos kapo, ir glausiuos prie savų vaikų, kurie iki galo nesupras, ko žliumbiu. Nes honestly, per visą gyvenimą buvau gal trejose laidotuvėse, ir nė vienose kaip reikalas nesupratau kas vyksta. Net ir šitose paskutinėse. Atrodė, kad viską suprantu, bet dabar suprantu, kad nė velnio tada nesupratau. Iš tiesų tai labai tikiuosi ir nesuprasti.

Ir dar labai pykau ant visų savižudžių (ir tai padariusių, ir apie tai visą laiką svajojančių), kurie nesupranta, kad jų laidotuvės yra ne tik skaudus namiškiams "reiškinys", bet ir labai sudėtingas ir problematiškas. O jie drįsta savo nelaimes permesti ant pečių kitiems. Shame on you.

Ir išvis supratau, kad mirtis yra pats šlykščiausias pasauly dalykas, ir visi mirties mylėtojai ir garbintojai yra patys šlykščiausi padarai žemėj.

Ne visai rišliai šįkart. Tiesiog LABAI reikėjo išsiliet.

Labanakc

aim ol aloun

čia šiaip, to asilo dainelę prisiminiau :P

Šiandien pajutau, kad mano darbas yra bjauriai sunkus - plepi dvi valandas, liežuvis perdžiūva, norisi patylėt ilgiau, bet pastoviai reik kaip minimum sakyt "mhm, mhm"; mokiniai, kurių nuotaika nė iš šio nė iš to subjūra, patampa energijos vampyrais ir nebesinori išvis nieko daryt. Nu keista baisiausiai - diedui, brač, kaip minimum 30 metų, o elgiasi kaip koks septyniolikinis. Džyz.

Užtat išsipildė mano svajonė ir anketoj buvo parašyta, kad labiausiai kursuose patinka mokytoja, ergo, aš. :))))

O dar šiandien pagalvojau, kad nusibodo kasdien tampytis pundą knygų. Nusipirkau didesnę rankinę, kad tilptų viskas viskas, bet jau pastebiu, kad nebetelpa viskas viskas, ko reikia. Tai belieka laukt to laiko, kai nebereikės tampytis vadovėlių.

O dar šiandien pagalvojau, kad gal reiktų vėl pradėt mankštintis. Tik visai nevilioja keltis pusvalandžiu anksčiau tam, kad paprakaituočiau ir - kaip visada - išsinarinčiau koją ir paskui savaitę vaikščiočiau depresuodama dėl žžžžiauriai skaudančios kojos.

O dar jau imu apsiprast su mintim, kad vertėja, juo labiau gera, netapsiu. Jo majo, iš pirmo žvilgsnio paprasto teksto vertime įmanoma pridaryt tieeeeek visokių klaidų, kad ausys linksta. Ar bent turėtų linkt vertėjui, kurio vertimo nė blogu pavadint negalima, nes jis yra tiesiog pasibaisėtinas. Aš nenoriu daryt pasibaisėtinų vertimų, o gerų tikrai niekada gyvenime neišspausiu. EEch.

tiek. Labanakc

krūmas rašo

jau kai supykstu, tai ilgai negaliu pamiršt savo pykčio ir daug laisvo laiko praleidžiu mėgindama sugalvoti tobulą moralą tam blogio įsikūnijimui, kuris mane subiesino paskutinis :P Tai štai, savaitgalis prabėgo visiškai neįdomiai įvykių atžvilgiu ir labai aktyviai jei pagalvosim apie visokius minčių srautus.

Slaugyti baisiai pasiligojusį šeimynykštį, su kuriuo beveik nebendravai ir dabar esi priversta gyvent vienam bute ir kęst to žmogaus nesąmones (pvz., kai tas asmuo prigeria trigubą porciją laisvinamųjų...) yra nefaina. O po to, kai dvi dienas lakstei paskui tą pasiligojusį šeiminykštį, o tas šeiminykštis staiga pamano, kad po to slaugymo labai susidraugavot.. Vienžo, laaaaabai norisi kaip galima greičiau pasislėpt nuo to šeiminykščio. Skamba negražiai, bet mano vietoj - i'm almost sure - šito norėtų bet kas.

O dar "Elfų" teatro spektaklis "Nora" - total bullshit. Sunkiai sekėsi ištvert pirmą dalį. Nežinau, gal dėl to, kad Ibseno "Lėlių namus" jau skaičiau ir dauuug apie šitą pjesę šnekėjau univere, bet tas pastatymas - tragedija. Biesina Norą vaidinančios aktorės lakstymas iš vietos į vietą (taiiip, argumentacijos galima visokios parinkt, bet, man regis, tą jos nenustygstantį būdą parodyt galima kaip nors kitaip, o ne laktymu - sustojinėjimu - sėdėjimu - stovėjimu), biesina žiauriai nepatogios kėdės :P biesina vilkimas viso veiksmo, biesina biesina biesina viskas absoliučiai. Žodžiu, neverta eit į tą spektaklį. Luckily, aš apsilankiau ne-mo-ka-maiii :}

"Doriano Grėjaus portretas"

"Vienas gražiausių planetos vyrų" (pavardės nepamenu. Bet kalba ėjo apie "Doriano Grėjaus portreto" naujo filmo pagrindinį aktorių). Manding, labai idiotiška išvis organizuot tokius rinkimus. AS if išvaizda kažką reiškia. Nesąmonė.

O filmas pusėtinas. Tiesa, su pačiu portretu persistengta (o gal atvirkščiai stengtasi per mažai) - galiausiai tą portretą pavertė zombio atvaizdu, kas yra nu tiesiog nedovanotinas nusižengimas romanui, nes romane, aišku, tas jau galutinai išbaisėjęs portretas apibūdinamas kaip visiškai į save nepanašus, monstro portretas, bet filmmakeriai akivaizdžiai tą monstrą suprato labai paviršutiniškai. O aš taiiiip žavėjausi, kaip fainai apžaisti pirmi portreto pokyčiai. Žodžiu, nusivyliau šitu. Dar nusivyliau C. Firth'u. Nu ne jis turėjo vaidint Harį. Neįtikinamas Haris išėjo. Nebent kai jau paseno, bet tik tada. C'mon, Firth turėjo vaidint Bezilą.

O dabar apie tą naują įstatymą. WTF??? Kokio bieso dabar aš turiu mokėt už tai, kad pas mane at stalo stovi kompas, kišenėj turiu mp3, o tašėj - telefoną?? C'mon, people, wake up, krūva žmonių ir taip paskutinius centus skaičiuoja, o čia dar tie idiotiški papildomi mokesčiai. Total bullshit. Nors galėtų politikai susiorganizuot sau mokesčius už tai, kad jie yra politikai. Say, 2000lt/mėn :P

Nu va, supykau.

(yawn)

Pamiegojau tris valandas ir šiandien esu bjauriai išsekus, nervinga ir nekomunikabili. Nesuprantu, kaip kiti/-os sugeba mėnesių mėnesiais miegot vos po porą valandų per parą ir būt tokie aktyvūs. Mistika.

Aj nyd tū get mai slyp.

labai piktas ir savigailos pilnas įrašas

boikotuoju visus psichus. Šiandien - ir save.

Džyyyyyzus kraist, seniai nesijaučiau TOKIA beviltiškai nevykusi. Metus knisamės su tais prakeiktais tekstų vertimais, o aš nesugebu pagaut sistemos. Tiksliau, nespėju jos pagaut, nes turiu per mažai laiko absoliučiai viskam.

Dar boikotuoju skype'ą ir sms'us, nes pastaruoju metu jie pasidarę absolutely useless - jei prispiria bėda ir reikia ką nors iš ko nors sužinoti, galiu rašyt sms, galiu rašyt į skype, o rezultatas vienodas - žmogus yra, bet jo nėra. Būtent MAN to žmogaus nėra. Šyyyypt. Čia šiaip jau dėsningumas - nuo mokyklos laikų stengiuosi niekam neįkyrėt ir per daug nešvytuot akyse, nesikabinėt ir pan. Bet matyt per mažai stengiuosi, jei jau sugebu žmones užknist alikevell. Oh well. Matyt reikia dar sąžiningiau viską rašytis užrašavkėn.

And the funny part is kad min. kitą dieną tas žmogus, kuris nusprendė, kad aš esu jau jį/ją daknisus negyvai (bet KAIP? Kai pasišnekam gal kartą per savaitę. Mistika :P), kitą dieną pats/-i pareiškia, kad OOPS, nepastebėjau... Pastebėjau, bet per vėlai... MAN, IT SUCKS. Taip, galima patikėt šitu, galima. Jei tai nesikartoja pastoviai. Bet gi kartojasi.

O šiaip man nusimato ilga bjauri naktelė, tai dabar man labai savęs gaila, nes akivaizdžiai prasėdėsiu prie kompo ir popierių iki paryčių ir rytoj knapsėsiu visas paskaitas. Bet ta nuostabia proga, kad dabar jaučiuosi baisiai nuskriausta, nusprendžiau parašyt viską, kas jau seniai sėdi galvoj. Dienoraštis visgi.

nusigyvenau

nebepamenu savo telefono numerio.
Kliūnkt

cv pragaras

Žmonės, jei turit studijuot ir dirbt, nesusiviliokit pasiūlymais verst cv ;)

Esmė ta, kad 22:00 grįžus namo po univero ir darbo į jokius popierius nebesinori žiūrėt. Taip elementarus dviejų lapų apimties cv vertimas užtrunka 10 dienų. Gauni grasinamą laišką iš to cv užsakovo, o kai susizgribus išsiunti vertimą, užsakovas prapuola ir sutarto atlygio gali nė nelaukt. Užsakovui dvigubas džiaugsmas - ir cv, ir 30lt kišenėj. Et, kaip visgi malonu būt forsu iš pedagoginio, sugebančiu aptarnauti ir maloniai aptarnauti klientus.

Šiaip aš ir pati, matyt, nebūčiau ėmus tų pinigų, nes tikrai negražiai išėjo, kad užtrukau su tuo cv. BET kita vertus, buvo leista žiūrėtis pagal savo užimtumą, jokio termino iki kada mirtinai reik, nepasakė, tai wtf, man. Vienžo, prisiekiau sau daugiau nebeapsiimt cv vertimo daryt. Arba užsiplėšiu šimtą lt už 1 cv. :P ne, gal tiesiog nebeversiu jokių cv, išskyrus savo pačios. Tep.

O šiaip gyvenimas vakar pagerėjo kaip reikiant. Gavau stipendiją ir sužinojau, kad vienas iš gegužės savaitgalių jau suplanuotas. Gooood. Tik, brač, apžvalgos ratą, mačiau, vakar ardė, kas reiškia, kad aš vėl nespėjau juo pasidžiaugt.

Good.

savaitgalis akademiškai

t.y., biblioteka šeštadienį, daug daug kompo sekmadienį. No recreation. Ūhuhūūū.

Užtat galiu pasigirt tuo, kad susitvarkiau reikalus su pajamų deklaracija. Ech, tik - deja deja - tų piniginių bėdų nemažėja. Šiandien, gal trečią kartą per pastarąjį mėnesį, sušlapus kairę koją nusprendžiau patyrinėt bato padą. Daug tyrinėt neteko - plyšys per pusę pado. Kaži, kodėl anksčiau neapžiūrėjau tų batų?.. Tai dabar turiu bėdą, nes reikia ieškotis ir pirktis kitus batus, o mano banko sąskaitoj - 3lt. O už stipendiją reiks darytis pasą. O už algą, kurią gausiu iš ŽG, reiks apsimokėt dar neapsimokėtą draudimą. Aišku, nedidelė suma, bet vis tiek gaila kažkokiam formalumui, iš kurio jokios naudos nė nebus. Pinigai balon. Luckily, SIH man tą sumą grąžins.

Apart from pinigai, beveik viskas eina beveik kaip per sviestą, kaip visada. Visai džiaugiuosi, kad anomalijos dar manęs nesusirado.

Šiandien priešais prezidentūrą kažkas kažką filmavo. Didžiai abejoju, kad ten galėtų būti kažkas rimtesnio nei koks serialas. Tai pakeliui į biblioteką dar spėjau pagalvot, kaip smarkiai visgi žmonės nusirito jei masiškai pradėjo gamint visokius mėšlus, kuriais užkiša tv eterį. Dar įdomiau - ką žmonės randa tam mėšle - scenarijus gi visada vienodas, tik veikėjų vardai skiriasi. Garbės žodis, ne-su-pran-tu.

šniurkšt. literally.

Žinojau, kad būtinai pasiligosiu pačiu netinkamiausiu metu. Taigi taigi, atėjo tikrai tikrai pats netinkamiausias metas sirgt ir aš sėdžiu apsikabinus nosinių pakelį. Ir termometrą. Ir visa kita, kas padeda ištvert peršalimą.

Taiiiip norisi bent vieną dieną ramiai prasivoliot namie, be jokių liūdnų minčių apie neišverstą kaži kokio vunderio iš VPU cv. Tiesiog smagiai nieko neveikt niekam nešokinėjant aplink. Ligos kartais irgi turi savų pliusų. Pvz., prisimeni, žmogus, kaip faina būt namie.

--minties šuolis--

Šiandien darbe jau maniau, kad atėjo galas normaliam pamokų vedimui, nes, kaip man buvo nušviesta situacija, vienoj grupėj, kurią sudaro trys žmonės, iš kurių vienas nelanko paskaitų, mokinių žinių lygis nesvietiškai skiriasi - viena ciuocia atseit praėjus visą pirmą lygį, o kita ciuocia teišėjus pusę tiek. Oooou maj gad. O ta šaunioji a'la vunderė dar ir pareiškė norą kuo daugiau praktikuotis žodžiu. Košė malošė. Bet N., ta mokinė, kuri atseit mokėjo mažiau, po pamokos priėjo ir pasakė, kad viską praėjo kituose, žiauriai intensyviuose kursuo se, tik netiki tuo, kad viską moka, ir dėl to sugalvojo viską pakartoti. N. MADE MY DAY. Dabar, jai nežinant, galėsim gadint gyvenimėlį ciuociai vunderei >:}

Žinau, kad taip šnekėt yra daugiau nei negražu, bet - sorry atleiskit - primetinėt man savo pedagoginę kompetenciją kaip kažką viršesnio (ciuocia vunderė sakosi esanti mokytoja) yra švelniai tariant kiauliška. Jei jau sugebi, žmogau, mokytis savarankiškai ir žinai, kaip ką reik daryt geriau už mane, tai gal savarankiškai ir mokykis?

Išvis nesuprantu, kokio bieso žmogus didžiuojasi esąs mokytoju - durnesnę profesiją rast sunku.

progress report: pusė

jė. Parašiau pusę rašinio, radau krūvą knygų, kurias turiu bent pavartyt bibliotekoj, kažkur kompe turiu pusę kursinio, kurio niekaip nesugebu pakoreguot pagal komentarus. Ir radau 2 muz. kolektyvus, kuriuos verta dėt į penkmečio alt.roko kanoną. Yo', man. Galėjau, aišku, taip šauniai susigriebt ir anksčiau. Bet, kaip rodo patirtis, darbščiausias, žmogus, tampi tik deadline'ui po kaklu pakibus.

Nekenčiu semestro pabaigų. Tada tiek visko prisikaupia, kad visi tie darbai ir išgyventos ar neišgyventos, parodytos (ir nelabai) emocijos susikrauna viena ant kitos ir atrodo kaip vienas didelis slenkstis, kurį būtinų būtiniausiai reik perlipt norint sėkmingai išvažiuot iš čia pusę metų pailsėt. :P Kai pagalvoju, kad pusmetį tupėsiu (hopefully) Norvegijoj ir mano tvarkaraštį sudarys 2 dalykai, atrodo daugiau nei verta dabar verstis per galvą ir biesintis dėl visko iš eilės.

Bet kai dar kartą pagalvoju, kad šįkart tai jau bus nebe šiaip išvažiavimas trim mėnesiams uždarbiaut, o emigracija pusmečiui, pasidaro nelabai faina. Tiesiog prisimenu kaip šlykščiai jaučiausi prieš išvažiuodama anksčiau ir kaip šlykščiai jaučiausi pirmom dienom išvažiavus, dingsta bet koks noras kur nors vykt. Buuuut it's all about getting over things. Yes.

Pusmetį turėt savo kambarį - c'mon, it's paradise ;)

n klavišas neveikia normaliai. :/ vietoj pavadinimo

nu didž.gerb. bioinžineriai, palikit tekstų interpretavimą ir išdarkymą filologams.

Po velnių velniais, kartais tikrai bjauru turėt TOKIŲ liežuvio nenulaikančių ir išvis nekontroliuojančių giminaičių kaip mano sisolis. Jai turbūt būtų neprošal pasimokyt taktiškumo. Elementaraus mąstymo kalbant - kad kol kiti kalba išmoktų apmąstyti savo mintis ir atsirinkti, ką verta sakyti.

Man regis, būtent dėl liežuvio nenulaikymo ir kyla krūvos nesusipratimų. Kartais nespėji, žmogus, kaip reikiant suformuluot minties, ir jau mėgini reikštis (rezultatas - nieks tavęs nesupranta ir žiūri į tave baisiau nei ožka į nematytą augalą), kitais kartais pasakai pašnekovui nemalonų, šiaip pokalbiuose nepageidaujamą dalyką (ko rezultatas - ginčas kaip minimum). Ir biesai žino, kiek dar visokių nemalonių nusišnekėjimo situacijų prigalvot galima. Esmė tokia: amžiais vienaip ar kitaip nusipezatys žmonės galiausiai užsirauna. (gudru, ania? :D )

Tai dabar esu baisiai dėkinga tėčiui už kabinėjimąsi prie žodžių - palyginus su keliais liežuviapalaiiidžiais aš visai gerai moku nutylėti informacijos balastą. (išdidus atokvėpis)

labanakc