Šiandien buvo sunki diena. Trečią valandą ryto kėliausi, kad pusę septintos jau būčiau namie. Su tėčiu keliavom iš kaimo. Visą kelią prasnaudžiau susirangius ant galinės automobilio sėdynės. Tenka pripažint, kad automobilis - toli gražu ne geriausia vieta miegui - jei galva nesitranko į dureles, tai kojos netelpa net sulenktos.
Grįžus namo nusnūsti nepavyko, tad teko pradėti dieną. Dešimt valandų lakstymo po miestą juodai apsirengus - sunkus išbandymas, kai lauke +30. O dar blogiau - tai, kad nugara nusvilus, dėl to tenka ją slėpt nuo saulės po kuo nors, o tas "kas nors" - megztinis. Plonas, bet juodas. Eeech.
O pasų poskyry, atrodo, bent pusė Vilniaus laksto. Bjauriausia, kad pusė tos pusės Vilniaus ten visiškai nereikalinga - tėveliai tempiasi savo vaikelius su visais vežimėliais, stumdosi, taip sakant, reikalauja pagarbos sau. Labai erzina.
O rytoj - kelionė į vlk, tada - padirbėjimas su privatininku, o tada vėl parduotuvės. O prieš miegą - lagaminų perpakavimas ir svėrimas. Ir dar kova su neaiškia sąžinės graužatim ir aiškų aiškiausia baime ir nenoru vėl gyvent po vienu stogu su bjauriais žmonėm. Ok, ok, kitokios auros savininkais :P
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą