:(((

nu va, praganiau savo megztinį. Turbūt kažkokiu paslaptingu būdu sugebėjau neapsižiūrėt ir išmest jį. O buvo patapęs mano mėgstamiausiu megztiniu ir taiiiip džiaugiausi, kad vis dėlto jį nusipirkau (žiemą, kai prireikė). Nu po biesų, kodėl, kai tik imi iš tikrųjų vertinti kokius nors daiktus, jie ima ir pradingsta? :(

O dar iš naujienų - tai, kad vakar labai šauniai nukritau nuo dviračio ir dabar turiu tris mėlynes - dvi ant nugaros ir vieną ant kojos - ir dar biškių skaudančią ranką. Ir laikrodį su nuo smūgio skilusiu stiklu. Ooooh c'mon :/

Ir dar turiu naujus lęšius, bet neturiu konteinerio jiem įdėt.

Ir išvis, mane užknisa tai, kad mano smegeninė visiškai nekontroliuojama ir mąsto be manęs, taip sakant. Vos kas šaunesnio nutinka (kartais ir nieko nenutinka - aš tik smagiai pasijuntu), smegeninė ima piešti šauniausius tolesnės įvykių eigos scenarijus. O aš gi žinau, kad iš tiesų taip nebūna ir žinau, kad dėl šitos nuostabios priežasties geriau nė negalvot apie TOKIĄ malonią ateitį. BET kai procesas prasideda, jo nebesustabdysi :/ nu kaip, kaip KAIP priverst galvą mąstyt apie ką nors svarbesnio?
...toliau norėjau sakyt, kad jau fiziškai pavargau kovot su vis ne ten nulendančiom mintim.

Labanakc