Šiandien gavau paskutinę algą. Nežinau, ar labai nemangadu neatsisveikinus su kiekvienu, kas šiandien buvo sih'e, atskirai išeit. Esmė tame, kad vienintelis žmogus, su kuriuo ten susidraugavau, jau atostogauja :P ne, tikrai nesuprantu, kaip žmonėms pavyksta per pirmuosius darbo naujoj vietoj mėnesius su kažkuo susidraugaut ir labai pavydžiu. Nes bijau lįst prie žmonių. Eeeet.
Bet let's go back to what i wanted to tell.
Šiandien, jau susigriebus savo tūkstantuką žygiuodama iki stotelės, supratau, kad nenoriu išvažiuot. Iš dalies. Nes Norvegijoj viskas bus ne mano - ten net gatvės kitaip kvepia ir neapima joks jaukumo jausmas, kai važiuodama viešuoju transportu žiūriu pro langą ir matau besišnekučiuojančius žmones, nes, nepaisant trijų metų, praleistų mokantis norvegų kalbą, natūraliu tempu sakomo teksto suprasti kaip reikiant vis dar nemoku. Ir norvegai visi atrodo kiek pasikėlę, skrodžia tave akimis ir matai, kad jie mato, kad tu ne iš Norvegijos, ir galvoja, kad esi kvailas turistas, bet tu nesi turistas (o dėl kvailumo - bent jau savo - pastaruoju metu turiu vis mažiau abejonių, dėl to tyliu :P ), ir gyveni ne viešbuty ir net ne kokiam hostely, o turi nuomojamą butą/kambarį, o jie vis tiek galvoja, kad tu nevykėlis/-ė. Čia man taip atrodo. Tai va.
Didžiausia išvažiavimų bėda - ta, kad prarandi absoliučiai viską, kas per gyvenimą įaugo į tave, ir lieki visiška be pagrindo po kojom, ir turi krapštytis, kapanotis, kol bent kažką susikuri, o tada ateina metas grįžti namo ir viskas vėl griūva.
Dėl to labai norėčiau pagaliau pradėt gyvent sėsliai. Turiu omeny, ne šiaip TURĖT namus kaži kur, o turėt namus ir darbą, kuris mane pririš prie namų ir neleis išvažiuot kur nors labai ilgam. I would really appreciate that.
Va dėl to ir nemėgstu kelionių. Paskutinės savaitės prieš išvažiuojant amžiais patampa agonija (o kai ta prieškelioninė agonija dar ir sutampa su sesija, kai mėnesį dūsti kambary ar bibliotekoj prie stalo ir gaudai garsus už lango ir prisimeni tuos somewhat pasakiškus laikus, kai pats/-i lakstei po kiemus ir klykavai "kas žaidžia gaudynių" arba slapsteisi nuo kokio nors ala pikto vaiko ar Karinos, kuri išvis nekentė vaikų ir vadino juos šuniukais, ir spendei spąstus Karinai (dėjai į plastmasinį kibiriuką smėlį ir akmenukus, o po to galvojai, kur tą kibiriuką pritaisyti, kad jis nukristų Karinai ant galvos), o vakarais šešto aukšto balkone vaidindavai, kad leidiesi laiptais, o po to žaisdavai kortom su tėčiu ir sesėm, tada sumąstai, kad žmonės idiotai, nes ŠITAIP sukomplikavo gyvenimą) - tvarkykis popierius, sudarinėk reikalingų daiktų sąrašus, pirk viską, ko reiks, sverk lagaminus ir mėgink įsivaizduoti, kaip įkomponuosi kompiuterio dėklą į rankinio bagažo skyrių lėktuve ir t.t.. O tada pavakare sėsk ant dviračio ir važiuok "didįjį ratą" (Pašilaičiai - Gineitiškės - Zujūnai - Buivydiškės - Viršuliškės - Justiniškės - Pašilaičiai) ir važiuodama žvalgykis į namus, kuriuose gyvenantys žmonės "namie ir ten liks, o tu išvažiuosi", uostyk jazminų kvapą, rasos sudrėkintos žolės gaivą ir mintyse kauk, kad NENORI išvažiuot.
Kvaila iš tikrųjų, nes pati viską susiorganizavau, nieks nevertė ir iš namų nevarė - vis aš, aš. Bet galvoju, kad net jeigu turėčiau galimybę paskutinę akimirką apsigalvoti ir likt čia, nelikčiau, nes žinau, kad reikia to pusmečio be šeimos, reikia iš čia išvažiuot, reikia dar vieno perversmo - tokio, kaip tas, po pirmo kurso, kai supratau, kad visas mano gyvenimėlis iš tiesų buvo sušiktas, fantazijom aplipintas, ir iš tiesų nieko vertas; va tada supratau, kad reikia kažką daryt ir, regis, tą "kažką" nuveikt pavyko ir vis dar tą "kažką" veikiu ir esu begal patenkinta viskuo, kas dabar vyksta.
Išvažiuoju po dviejų savaičių, bet jau jaučiu tą jausmą, kai norisi pažiūrėt pro savo kambario langą kokią gražią pavakarę. Ššššššūdas, kaip nekenčiu tokių dalykų.
Bet užvis labiau nekenčiu sesijos.
Va taip relaksuojam.
Labanakc
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą