Užsimaniau paguost savo išvargusią galvelę bent filmu. Pažiūrėjau. Vietom patiko, vietom erzino klišės, vietom biesino labiau į išsidirbinėjimą nei į tikrą vaidybą panaši vaidyba, pabaiga nustebino, pagrindinė mintis smagi pasirodė.
Nemoku filosofuot, ir jaučiuosi baisiai nepatogiai mėgindama sukurpt kokius nors giliaiiiii gilius pasakymus (anądien rašiau kažką apie abitūrientų gyvenimą. Rašiau rašiau, susinepatoginau ir nusprendžiau neberašyti. Who cares? Visi žino, visiems aišku, koks tas laikotarpis turi būt, o jau kokiu jį pasidarai, yra tavo asmeninis reikalas. Aš, būdama baisiai bloga organizatorė tokiuose reikaluose ir išvis nemokėdama tvarkytis su savo pačios gyvenimu ir visokiais sukrėtimais, nesugebėjau pasidaryt taip, kad mokyklos baigimas - kaip ir išvis mokyklinis gyvenimas - man taptų kažkuo TOKIU. Nesugebėjau, ir tai jau mano reikalas. Dėl to visa ši be galo graudi istorija parašyta skliaustuose.), dėl to yra kaip yra - šitas blogas yra, matyt, pagal nekokybiškumą toks pat nevykęs, kaip ir keturiolikinių nesąmonės apie tai, kaip visokie niekšai drįsta jų nemylėt. BET šitą blogą rašo dvidešimties sulaukęs žmogus, tai labai norint galima stvert Todorovą ir pasakyt, kad kanono nepaisymas dažnai praplečia žanrą, which is good :) c'mon people, cheer up and flood the blogspace with meaningless texts because it's oooh so trendy :P
Tai va. Bet esmė šito įrašo turėjo būt ta, kad to filmo, kurį minėjau, kūrėjai buvo teisūs (lygiai taip pat, kaip būtų teisus bet kas, pasakęs tai, ką jie pasakė. Ar kažką panašaus): nematydami galutinio taško, pabaigos, mes kažkaip stebuklingai nevertinam to, ką šiaip vertintų normalūs, nesusireikšminę, kankinių-filosofų nevaizduojantys žmonės. Tiesiog mes visada norim kažko geriau kažkaip kitaip. Ir tai, ką turim, nublanksta palyginus su tuo, ką galėtumėm turėt, ir va tada prasideda egzistencializmas.
Linkiu išmokti norėti turėt tai, ką turim.
Labanakc
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą