pokalbiai

Yra žmonių, tesugebančių pokalbio metu išvystyti vieną temą. Priklausomai nuo to, kas jų gyvenime dedasi. Vieni šneka visokius briedus apie gyvenimo neteisybę ir kitas abstrakčias blogybes, kylančias iš gyvenimo, sukeliančias gyvenimą ir lydinčias jį net kai gyvenimas baigiasi. Kiti kalba apie savo atgijusį asmeninį gyvenimą ir šimtąkart perklausinėja kaip atrodo tas jų asmeninis gyvenimas - ar panašus į tikrą, ar gražus, ar tinka,- tarsi pašnekovui (šiuo atveju - man) teks tą svetimą gyvenimą gyvent, turiu jį pasimatuot ir pasakyt "kaip rodo". Dar kiti apsėsti mokslų ir visi pokalbiai prasideda ir baigiasi mokslais. Nes tiesiog jų gyvenimas šiuo metu yra mokslai, vat ir viskas (keiksmai ir žaibai VGTU link).

Bet yra ir tokių, kurie gyvena mišrainę. Ir nebūtinai yra tuo patenkinti, nes mišrainė vis dėlto tam ir yra mišrainė, kad neaišku, kas ten svarbiausia, ir neaišku, kas čia iš viso per maistas. Žinai viena - visko po truputį, kartais skanu, kartais - ne; skaniausia (man) - iš parduotuvės, raudonos nemėgstu.

Bet aha, pašnekesiai. Taigi va, yra tokių, kurie nė neįsivaizduoja, kas jiems svarbiausia (nors visi visi žino, kas tokiam amžiuj turėtų būti svarbiausia). Aiškinasi savarankiškai, po truputuką, ir jokiu būdu nenori girdėti to, kas sklinda iš visų pakampių: ateitisateitisdarbasdėlateitiesmokslaimokslaikalimaskalimasegzaminaiegzaminaisvarbiausigyvenimepesirinkimairinkisrinkisskubėkdirbkvėliaunespėsikurtavoprotasnenemestavepalaikomjeigutaiyrataikotunoribetrinkisrinkisskubėkskaityktirkkalkkalkkalkkalk.

Mane vargina visokie pokalbiai ir dažnai mieliau sėdėčiau savam kampe tylėdama, mąstydama savas mintis ir nesigilindama į svetimas. Bet tada suprantu, kad kai pasiilgsiu šnekėjimo, vėl neturėsiu SU KUO šnekėti, jei nešnekėsiu dabar. Ir štai prasideda pokalbiai apie asmeninį, akademinį, mišraininį gyvenimą. Ir iš visų jų mažiausiai varginantys visada būna mišraininiai pokalbiai. Be temos, be apribojimų, be reikalavimų, be kaskart pasikartojančių klausimų, be moralų, be pamokymų, be nuobodžių nuzulintų skundų apie prakeiktą realybę - akademinę ir nevisai,- be baisių baisių neišsprendžiamų problemų. SU žmonėm, tiksliai nežinančiais, kur yra pagrindas ir kam jo iš viso reikia. Su POKALBIU, o ne monologu iš vienos ir mykimu iš kitos pusės.

Ir aš jau pasiilgau tokių pokalbių.