Šiandien suskaičiavau, kad universitetinio erasmuso, liko trys savaitės. Suskaičiavau ir nusistebėjau, kad tik dabar pasigedau stalinės lempos. Nea, nebuvau jos nusipirkus ir, kad ir kokia žiopla būčiau, manau, LEMPOS dingimą būčiau pastebėjus. Pratinuosi dirbti įsitaisius prie stalo, o ne tešlinėdama ant lovos, o kai temti pradeda anksti, kompiuterio ekranas būna menka pagalba mano perštinčioms iš įsiūčio akims :P matyt, grįžus namo, teks pabendraut ne tik su dantiste, bet ir su okuliste/-u.
Rytoj atvažiuoja I. Laukiu. Daugmaž. Seniai nesimatėm, net nebežinau, kaip čia eisis sutart. Bet laukiu nesulaukiu jau ne tik skaitymu užimtos dienos. Ir bišk padūstu kai pagalvoju, kad teks jau sąžiningiau prasieit po parduotuvę. Ir štai dabar grįžta prisiminimai, kaip jaukinausi kambarį ar pirkinėjau užšaldytus patiekalus - vaike vaike, ir kam tau to reikėjo?..
Nežinau, ar pasiilgau Vilniaus. Prisimenu, koks aptriušęs aptrupėjęs jis atrodė kai buvau grįžus prieš mėnesį, ir koks mažutėlytis pasirodė Vilniaus oro uostas, ir kaip ten viskas primityvu palyginus kad ir su Kopenhaga. Net Bergeno oro uostas, nors yra turbūt tokio pat dydžio, kaip Vilniaus, yra, palyginus su mūsiškiu, prabangus :P baisiai bijau pradėti ilgėtis Norvegijos ir - bent jau dabar - to visai nenoriu, tik kaži kaip man jau dabar aišku, kad kad ir koks savas man būtų Vilnius, jau nebebus TOKS savas ir TOKS mielas. Tai va dabar galima pasakyti, kad prakeiktas tas užsienis, jei jau sėja tokias nemalonias mintis žmonių galvelėse.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą