Žinojau, kad būtinai pasiligosiu pačiu netinkamiausiu metu. Taigi taigi, atėjo tikrai tikrai pats netinkamiausias metas sirgt ir aš sėdžiu apsikabinus nosinių pakelį. Ir termometrą. Ir visa kita, kas padeda ištvert peršalimą.
Taiiiip norisi bent vieną dieną ramiai prasivoliot namie, be jokių liūdnų minčių apie neišverstą kaži kokio vunderio iš VPU cv. Tiesiog smagiai nieko neveikt niekam nešokinėjant aplink. Ligos kartais irgi turi savų pliusų. Pvz., prisimeni, žmogus, kaip faina būt namie.
--minties šuolis--
Šiandien darbe jau maniau, kad atėjo galas normaliam pamokų vedimui, nes, kaip man buvo nušviesta situacija, vienoj grupėj, kurią sudaro trys žmonės, iš kurių vienas nelanko paskaitų, mokinių žinių lygis nesvietiškai skiriasi - viena ciuocia atseit praėjus visą pirmą lygį, o kita ciuocia teišėjus pusę tiek. Oooou maj gad. O ta šaunioji a'la vunderė dar ir pareiškė norą kuo daugiau praktikuotis žodžiu. Košė malošė. Bet N., ta mokinė, kuri atseit mokėjo mažiau, po pamokos priėjo ir pasakė, kad viską praėjo kituose, žiauriai intensyviuose kursuo se, tik netiki tuo, kad viską moka, ir dėl to sugalvojo viską pakartoti. N. MADE MY DAY. Dabar, jai nežinant, galėsim gadint gyvenimėlį ciuociai vunderei >:}
Žinau, kad taip šnekėt yra daugiau nei negražu, bet - sorry atleiskit - primetinėt man savo pedagoginę kompetenciją kaip kažką viršesnio (ciuocia vunderė sakosi esanti mokytoja) yra švelniai tariant kiauliška. Jei jau sugebi, žmogau, mokytis savarankiškai ir žinai, kaip ką reik daryt geriau už mane, tai gal savarankiškai ir mokykis?
Išvis nesuprantu, kokio bieso žmogus didžiuojasi esąs mokytoju - durnesnę profesiją rast sunku.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą