boikotuoju visus psichus. Šiandien - ir save.
Džyyyyyzus kraist, seniai nesijaučiau TOKIA beviltiškai nevykusi. Metus knisamės su tais prakeiktais tekstų vertimais, o aš nesugebu pagaut sistemos. Tiksliau, nespėju jos pagaut, nes turiu per mažai laiko absoliučiai viskam.
Dar boikotuoju skype'ą ir sms'us, nes pastaruoju metu jie pasidarę absolutely useless - jei prispiria bėda ir reikia ką nors iš ko nors sužinoti, galiu rašyt sms, galiu rašyt į skype, o rezultatas vienodas - žmogus yra, bet jo nėra. Būtent MAN to žmogaus nėra. Šyyyypt. Čia šiaip jau dėsningumas - nuo mokyklos laikų stengiuosi niekam neįkyrėt ir per daug nešvytuot akyse, nesikabinėt ir pan. Bet matyt per mažai stengiuosi, jei jau sugebu žmones užknist alikevell. Oh well. Matyt reikia dar sąžiningiau viską rašytis užrašavkėn.
And the funny part is kad min. kitą dieną tas žmogus, kuris nusprendė, kad aš esu jau jį/ją daknisus negyvai (bet KAIP? Kai pasišnekam gal kartą per savaitę. Mistika :P), kitą dieną pats/-i pareiškia, kad OOPS, nepastebėjau... Pastebėjau, bet per vėlai... MAN, IT SUCKS. Taip, galima patikėt šitu, galima. Jei tai nesikartoja pastoviai. Bet gi kartojasi.
O šiaip man nusimato ilga bjauri naktelė, tai dabar man labai savęs gaila, nes akivaizdžiai prasėdėsiu prie kompo ir popierių iki paryčių ir rytoj knapsėsiu visas paskaitas. Bet ta nuostabia proga, kad dabar jaučiuosi baisiai nuskriausta, nusprendžiau parašyt viską, kas jau seniai sėdi galvoj. Dienoraštis visgi.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą