Didžiausia permaina - mormor'a mirė. Net keista, kad mirė. Niekada jos labai nemylėjau ir nepasiilgdavau, bet dabar kažkaip keista. Keista ne tik dėl to, kad jos nebėr - aš vis dar neatsigaunu nuo to žinojimo, kad ji mirė pas mus namie, ant tėvų lovos (kuri paskutiniais jos gyvenimo mėnesiais buvo patapus jos lova), tėvų kambary (kur šiaip švęsdavom visokias šventes ir kur šiaip nakvodavo, ir dabar vėl nakvoja tėvai), apsiklojus pačia šilčiausia kaldra, kuria žiemą būtinai kas nors apsiklos, galva buvo ant minkščiausios pagalvės, kuri tikrai dar bus naudojama pagal paskirtį. Ir šiaip, tos pusantros dienos, kurias praleidau prie atidengto karsto niekaip neišeina iš galvos ir aš vis prisimenu mormor'os rankas, kurios pastaruoju metu buvo labai ištinusios ir su beveik nebesilankstančiais pirštais (karste jos buvo baltos baltos ir tokios pat ištinusios, kaip įprastai), dar prisimenu jos veidą, kuris jai mirus (ir, matyt, kai morge ją kiek aptvarkė) tapo panašus į jos jaunystės veidą. Aš žiūrėjau į tą veidą ir negalėjau patikėt, kad čia ji, va, guli ir tuoj bus užkasta. O kai karstą nuleido į duobę ir pradėjo bert ant jo žemę, bandžiau įsivaizduoti, kaip ir toliau nejuda jos veidas net žemėms atsitrenkiant į karsto dangtį ir man netilpo galvoj, kad ji nereaguoja į tas žemes, nes jai jau giliai nusispjaut.
Ir kiek nemalonu prisiminus, kaip priėjau prie mamos kai karstą pradėjo kast, ir apkabinau, nes ji labai verkė, o ji leidosi apkabinama kaip mažas vaikas, tokia bejėgė. Ir tada pagalvojau, kad gal kada nors aš pati šitaip raudosiu prie savo mamos kapo, ir glausiuos prie savų vaikų, kurie iki galo nesupras, ko žliumbiu. Nes honestly, per visą gyvenimą buvau gal trejose laidotuvėse, ir nė vienose kaip reikalas nesupratau kas vyksta. Net ir šitose paskutinėse. Atrodė, kad viską suprantu, bet dabar suprantu, kad nė velnio tada nesupratau. Iš tiesų tai labai tikiuosi ir nesuprasti.
Ir dar labai pykau ant visų savižudžių (ir tai padariusių, ir apie tai visą laiką svajojančių), kurie nesupranta, kad jų laidotuvės yra ne tik skaudus namiškiams "reiškinys", bet ir labai sudėtingas ir problematiškas. O jie drįsta savo nelaimes permesti ant pečių kitiems. Shame on you.
Ir išvis supratau, kad mirtis yra pats šlykščiausias pasauly dalykas, ir visi mirties mylėtojai ir garbintojai yra patys šlykščiausi padarai žemėj.
Ne visai rišliai šįkart. Tiesiog LABAI reikėjo išsiliet.
Labanakc
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą