filmai ir pievos

Žiūrėjau aš "Marley and me". Mačiau pievas, javų laukus, medžius spalvotais lapais, medžius pakelėj ir galvojau MY OH MY, kaip man viso šito trūksta Norgėj. Ruduo čia kol kas tespėjo pasireikšt kiaurą parą trunkančiais lietumis, medžiai lapų kol kas nemeta (o gaila), bet tikiuosi, procesas netrukus prasidės :P O pievos čia yra, bet nedidelės, medžiai pakelėse auga, bet tokie daugiau į pelkių krūmus panašūs. Ir jokių tau tolių akims paganyt, jokių saulės kaitinamų DIDELIŲ pievų - nieko tokio nėra.

Kuo daugiau mąstau apie ateitį, kuri, beje, labai greit virsta dabartim, tuo bjauresnė darosi mintis apie tris metus Norvegijoj. Brrr. Pasiilgstu lakstymo po Vilnių (ir nebambėkit čia man - aš jau tris mėnesius namie nebuvau. Siekiu rekordo :D ), ėjimo savom gatvėm ir netgi malonaus nuobodulio, kuris apima pagalvojus, kad ŽINAU, kas yra va už to posūkio ar kitapus kelio. Pasiilgstu jausmo, kad va čia yra namai, aš čia viską (ar bent beveik viską) žinau ir nieks man čia nebaisu. Ne tai, kad Bergene būtų labai baisu. Čia ramu, visai jauku (taip jauku, kad iš anksto pradedu kovot su savo ilgesiu :P žinau, kad kai bus bloga, prisiminsiu savo bendrabučio kamorkę ir galvosiu, kad čia buvo taip nuostabiai ramu ir taip krūtai smagu), ir būdama mieste nebesusimąstau apie tai, kad "ne čia papuoliau".

Jei jau visai sąžiningai, aš dar NEnoriu namo - aš tiesiog išsiilgus kai kurių detalių (jų, beje, ilgėjausi dar būdama namie). VA man tikrasis kaifas: būt pievoj. Žinau, žinau, seniokiškai čia skamba, bet nu ką tu man dabar padarysi - nepatinka man diskonai, nevež alkoholis. Duok man pievų, takelių tarp pievų ir, jei tik turi,- dviratį, ir aš patapsiu pačiu labiausiai viskuo patenkintu žmogum.



Labanakc