Parsikrausčiau atgal savo kamorkėn. Kad ir kaip bebūtų keista, nesijaučiu kaži kur išmesta nugrūsta - jaučiuos savoj vietoj savu laiku, tik kiek keistai liūdna sėdėt čia nieko nelaukiant ir žinant, kad nieks neapsireikš kokiu nors giliai šeimynišku reikalu, kaip pvz., "kas išneš šiukšles??" :P
Kelionė atgal buvo kažkas TOKIO - sutikau R. ir G., kurios daug papasakojo apie univero gyvenimą koks jis yra dabar ir koks ruošiasi būti pavasario semestrą;
- nupirkau "paties geriausio alaus!", kai pirkau pirmą pasitaikiusį pundelį;
- dėl lėktuvo, skridusio iš New York, vėlavimo, pavėlavau grįžti į Bergeną ir tuo prigąsdinau S., kuris maloniai pasisiūlė mane pargabenti iki bendrabutyno. S. rocks!
- supratau, kad mano lagaminas yra pats geriausias lagaminas pasauly, nes niekas kitas tokio neturi (ir nuoširdžiai tikiuosi, kad ir neturės), todėl jį paprasta atpažinti. Tiesa, šitas privalumas jokiu būdu nesumažina nervų dozės lagamino belaukiant.
- be jokios nostalgijos prisiminiau kelionę Sofija - Vilnius, kuomet visą kelią pramiegojau pražiota burna/ nepatogiai parėmus galvą ranka/ dar kaip nors įsitaisius.
O dabar laukiu sushi ir sausainių. Ir galiausiai - lovos ir miego. Mmm.
Labanakc
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą