beveik mėnuo

dar pora dienų ir jau būsiu čia išgyvenus ištvėrus pradirbus pranakvojus visą netgi mėnesį.

Šiandien sugalvojau, kad jau užteks ilgėtis namų namučių ir, kad jau aš čia, reiktų pagyvent ČIA užuot grįžinėjus į visokius neįsimintinus, bet kažkodėl atminty išlikusius vakarus, praleistus riedant troleibusais. Aišku, šita nuostabi idėja galėjo ateit ir anksčiau, o jeigu būčiau protingesnė, vos atvažiavus būčiau persijungus į norvegišką režimą. BET. Jest kak jest, taip sakant.

Vakar mėginau šnekėti rusiškai. Siaube siaubeli, kaip greit dingsta įgūdžiai. Norvegiškai bendraut darosi lengviau nei rusiškai. Baisu. Litterally, BAISU!

Atvažiavo A., prisijungė prie lietuvių kambarinių gaujos ir žada labai smarkiai paįvairinti mano laisvalaikį. Jaučiuos truputį kaip auklė (kuria patapdavau iškart po to, kai pernelyg meiliai nusišypsodavau giminių vaikams), kažkodėl jaučiuos atsakinga už A. Nelabai prie dūšios man tokia atsakomybė, bet galgi iš viso šito извлеку ką nors naudingo. Mat pastaruoju metu LABAI daug visko išeina išpešt iš bet kokio bendravimo. Nothing material - tik visokie suvokimai. Labai norėtųsi pagaliau pradėti gyventi pagal tuos suvokimus, bet neaišku kodėl to padaryti niekaip neišeina.

emigracijos siaubai

Oooo, mamma mia, kaip pasiilgau savo brangiojo radijo brangiųjų laidų. Tiesiog lomkės mane laužo. Stengiuosi prisimint, kaip saulei spiginant į akis stovėjau trūlike ir klausiau "savo" laidų, ir visos bėdos tam kartui būdavo prapuolusios. Ėch. Nene, ilgai aš čia tikrai nepragyvensiu kol RC nesutvarkys savo internetinės transliacijos tarptautiniu tarpvalstybiniu mastu.

Pamažėl įsivažiuoju į kambarinės rutiną, nevisavertiškumo kompleksas, pirmom darbo dienom kamavęs, jau prapuolė, dabar reikia išnaikinti nekantravimą sėsti į autobusą, važiuojantį į Oslą, iš kur lėktuvėlis spalį mane pargabens namolio.

Tuo tarpu vis tikrinu savo skaudulius ir drebu, kad tik neatsirastų naujų. Bet tai jau visai kita istorija.

Kažkur išgirdau labai šaunų pasakymą, kad jeigu su žmonėm bendrauji nesitikėdama/-s neigiamo atsako, tokio atsako ir nesulauksi. Išbandžiau tai su J. Suveikė.

o šiaip viskas čia po senovei - svečiai atvažiuoja, svečiai išvažiuoja, svečiai sugalvoja praleisti dar vieną naktį viešbuty, svečiai prašo rankšluosčių, svečiai prašo pakloti papildomų lovų - because some things never change.

Tuščia

Kukis sakosi nesuprantanti, kodėl taip greit po bakalauro gynimo išskuodžiau Norvegijon.

Oficiali versija: ochhhh, kaip pasiilgau Norgės, kaip noriu vėl turėt savo kampą, savo kambarį, kaip man reik pailsėt nuo namų ir namiškių.

Visa tiesa, tik tiesa ir nieko kito: čia - darbas, čia žmonės, kurių Lietuvoj vargu ar pamatyčiau ir per tą laiką, kol nemačiau, jų labai pasiilgau. Namie - vasara ir vakuumas. Didi vienatvė ir baisus liūdesys dėl savo nesutvarkyto gyvenimo, įkyri baimė dėl to, kas bus toliau ir amžini psichai dėl to, kad reikia reikia reikia kažkaip judėt į priekį, bet och, kaip tai sunku. Žiauriai sunku padaryt visa tai, ką šiaip turėjau nuveikti paaulgystėj. Tai vat. Tikėjausi palikt visą tą tuštumą namie, nuo jos pailsėt porą mėnesių. Betgi ji atsivijo mane ir čia, ir neduoda ramybės.

Ir aš ir toliau gilių apmąstymų stadijoj, ir tie apmąstymai man vis dovanoja bjaurių nusivylimų. Matyt metas nustoti mąsčius. Mm?

atsargiai, durys užsidaro

Man patinka ala giliai filosofiniai pavadinimai. Tada kad ir koks prastas būtų tekstas, stengiesi jame įžvelgti gilią gilią prasmę ir, svarbiausia, visada tą prasmę randi. Tai tebūnie ir šitas prieškelioninis išsiliejimas giliai filosofinis. Toks filosofinis, kaip ir prieškelioniniai lakstymai po parduotuves ieškant pemzos ar tinkamos pudros.

Šiandien pasijutau GYVA - nė minutės ramybės, nė vienos idiotiškos minties apie tai, kad aš vienut vienutėlė čia kažkokiam vakuume, nė vieno nusivylimo savim. Tik gilus nusivylimas batais. Bet čia jau kita - visai ne filosofinė - istorija, kuriai šitam įraše visiškai nėra vietos.

Niekam šitam įraše nėra vietos. Netilps čia kažkodėl mane apėmus euforija ir juoko priepuoliai, ir nekantravimas greičiau pamatyti žmones, laukiančius TENAAAAAI, ir nekantravimas sutikti dar nesutiktus svarbius žmones, ir išvis nieks čia netelpa, ir ta proga baigiu šitą baisiai, tiesiog siaubingai filosofinį pasitaškymą.

Labanakt

og tiden gaar

Pamažėl pamažėl vėl pradedu stebėt savo apylinkes. Savo namų pamatus, po langais augančius jazminų krūmus, smilgų lingavimą, įkaitusių šaligatvių kvapą. Trumpam grįžtu į savo senąjį buvimą ir jaučiu, kaip laikas prieš išskrendant tirpsta tirpsta, sprūsta pro pirštus, senka senka. Patyliukais išsineša mano laisvos vasaros laisvų dienų laisvas akimirkas. Gal ir gerai.

Iš anksto tingiu dirbti. Nenoriu vėl lakstyt apytamsiais viešbučio koridoriais tampydama šlapius rankšluosčius ar purviną patalynę. Norisi dirbti kažką SAVO, kažką, kas VEŽ.

Bittersweet.

old source for new frustrations

Jau seniai nebuvau nei prie jūros, nei prie upės, ergo, neturiu aprangos maudynėms atitinkamai ilgai. O štai šiemet jos ėmė ir prireikė, ir puoliau ieškot ieškot. Bėda dideliausia kai tiksliai žinai, ko nori, bet tai, ko TU nori, tikrai nėra tai, ko nori DAUGUMA, reiškia tai taipogi nėra tai, ką galima rasti. Lietuvoj. Nei turguose, nei parduotuvėse - niekur pas mus nėra MAN tinkančio. Numanau, kad būtent TAS iki mūsų iš JAV dasikas gal po poros metų. Ėch. O jau buvau sugalvojusi nedaryti kompromiso ir ieškoti būtent TOKIO daikto, kokio man REIKIA. Vat dėl to mane kartais nervina šitas mūsų kaimas, kur nieko kito be kažkokių lievų trikampukų rasti neįmanoma.

O šiaip jes, laif gouz on, o visokie mano pasiruošimai, brač, eina šuniui ant uodegos. Akivaizdžiai dėl to, kad kažkuri mano smegeninės dalis dar galvoja, kad viskam turiu baisiai daug laiko. Ommmm. Negu vėl susnervinau?

TAIP!

Socially dead, emotionally - oh, so alive.

Pastaruoju metu nedidelė minčių įvairovė džiugino mano galvelę - BA, gynimai, PowerPoint'o prezentacija, darbo pabaigimas, Vaskos gydymas. Ir viskas. Ir tie keli track'ai plokštelėj jau buvo kiek pabodę. Ir gal dar ir dėl to šitiek nervų ląstelių padėjo galvas mano galvoj. Betgi šiandien uch, kiek pokyčių pokytėlių. Darbas baigtas, Vaska (kol kas) sveiksta, prezentacija įpusėta IR žinaužinau, jau net minučių tikslumu galiu pasakyti kada išnaikinsiu paskutinies studentavimo akimirkas savo gyvenimėly. Ir dėl to truputį gera.

Pradedu mokytis mėgti savo draugiją. Pamaniau, jei jau nėra kaip šitokią situaciją pakeist, ko gi čia graužtis? Ir mokausi pamažėl nepavydėt liaudžiai, besišlaistančiai gatvėm po kelis. Me, myself and I, taip sakant. Kol kas pakenčiama.

Lėtai lėtai ateina nauji suvokimai galvelėn, vidutinio senumo prisiminimai darosi vis šlykštesni ir įkyresni, užtat jau lyg ir žinau, kas čia kaip ir su kuo valgoma. Nedžiugina tie naujieji mintijimai, bet ŽINOT yra labai gerai. Dar geriau bus LEIST kitiems SUŽINOT tai, ką aš ŽINAU.

Einu aš su tom savo abstraktybėm abstrakčių sapnų sapnuot. Labanakc.

Vaska

Tyliai tylutėliai atslenku ir pakasau paausį. Per sapnus sukrutina ūsais, čepteli. Vaska miega. Hopefully, sveiksta.

Day one

Muilo burbulai žymiai pagerina gyvenimo kokybę po psichų kupinos dienos.

nauji įspūdžiai, senos emocijos

Pastaruoju metu baisiai dažnai pykstu. Ant babūlų, nė iš šio nė iš to sugalvojančių, kad jom reikia eiti kitoj šaligatvio pusėj ir lendančių po kojom, ant statybininkiškai besikeikiančių dvylikamečių autobuse, ant draugų interneto ryšio, ant rūbų, kurie nesilaiko ant pečių, ant idiotiškos visuomenės ir visų lochų, kalančių jaunimui galvosna lėkštas mintis apie liauno [kaulėto] kūno grožį (c'mon, tai negi tuoj imsim dėkot hitleriui už koncentracijos stovyklas, kur vai vai vai, kaip žmonės išgražėdavo?? ), ant savęs pačios, kad nesugebu išlaikyti teigiamų emocijų ir leidžiu psicham suėst paskutinius geresnės nuotaikos galiukus, ant žmonių, išradusių popierizmus, ant namiškių už pokvailes šnekas, ant "akademinės visuomenės" už gynimus, ant saulės, kad šviečia kaip žvėris ir aš vėl dryžuota, ant kremų nuo saulės, ant graužikų ligų, ant TĖVELIŲ "Maximoj" prie "tėvelių su mažyliais" kasos..

Ogi istorija paprasta. Kasų dirba mažai, žmonių parduotuvėj daug, ergo, kiekvienas mėgina įsitaisyt prie tos kasos, kur judėjimas vyksta greičiausiai.. Ir niekur nemačiau taisyklės, sakančios, kad prie tos sušiktos "tėvelių su mažyliais" kasos negalima eiti susimokėt už prekes jeigu tų tėvelių penkių metrų spinduliu nesimato. Taigis taigis, laukiam mes šiandien prie tos kasos (nesuprantu, kas per epidemija apėmus parduotuves - lėčiau viskas vykt jose vargu ar begali), laukiam. Jau tuoj tuoj bus skanuojamos mūsų prekės. Ir štai iš už nugaros pasigirsta bambėjimas, kad prie kasos susirinkę "turbūt nėšti" nachalai ir panašaus tipo išgamos. Gaila, kad nesu pakankamai drąsi ir nuovoki, ir stipriausios emocijos mano smegeninę, aišku, pasiekia po laiko, t.y., tada, kai tegalima burbėt ir įsivaizduot kerštą. Kas gi beliko kai už nugaros susirinkę NEnachalai ir visa NE idiotai (žmonės, jūsų kasa, reikalaukit teisybės, bet ne lyg tarp kitko varydami ant liaudies, o tiesiai šviesiai pareikšdami savo teises į "privilegijas")? Taiptaip, kraustytis kiton kason. So much for a nice evening.

Baisiai norėčiau sugebėti tokius vat mėšlinus patyrimus pamiršt, betgi užsiciklinu ir vis persukinėjupersukinėjupersukinėju viską ir galvoju, kaip čia būčiau galėjus pasielgti, kad ir tie NEnachalai pasijustų maloniai. Ir galgi mano baisus noras atsiteisti yra kvailas, galgi norėjimas kaip nors pasiekt tą vadinamą closure tikrai yra nachališkas. Bet man tikrai tikrai atrodo, kad šiuo atveju pasielgta buvo labai praščiokiškai.

Oh well oh well, TA "Maxima" nuo šiol įeina į mano vietų, kur eiti draudžiama, sąrašą. Bad memories took me over, man.

dar truputis negatyvo

Nepatinka man lietus. Pastaruoju metu ir taip atrodo, kad sustojo bet koks veiksmas mano gyvenimėly, o lietus, apdirbantis lauką būtent tada, kai turėtų vykt įdomiausi renginiai (lauke), dar labiau stabdo reikalus. Ir debesys, iš kurių, atrodo, vietoj lietaus tuoj tuoj pasipils pelenai, spaudžia galvą, stumia lovon, bado akis pagalve ir antklode.

Set me free

savaigal.. aha, jau sakiau

Pradėjau skaičiuoti dienas ik išvažiavimo Norvegijon. Liko 19, tik nuo to nelabai tegeriau, jeigu visai sąžiningai. Baisiai nekantrių padarų ratui priklausau, kuo arčiau mano laukiamas įvykis, tuo ilgiau, atrodo, jo reikia laukti. Prieš porą mėnesių švilpčiojau, kaip greit prabėgo pusmetis namie, kaip jau beveik jaučiu oro uosto šleikštulį, kai iš visų pusių apspinta svetimi atsisveikinimai ir savasis tam kartui patampa dar sunkiau pakeliamas. Bet, va, liko jau netgi MAŽIAU nei trys savaitės ir še tau, kad nori.

O šiaip, aš visada kartoju (kiekvieną savaitgalį sau patyliukais keikiuosi), kad baisiai nemėgstu savaitgalių ir kaip baisiai aš jų nemėgstu. Tai va šitas savaitgalis jokia ne išimtis, ir vėl mano dainelė ta pati ir tebūnie man už ją atleista.

Tuo savo transliaciją pabaigsiu ir pulsiu skųstis kukiui savo kas savaitgalį subeprasmiškėjančia gyvensena.

pabaiga įpusėjo

Taigi va, dabar jau galiu vadintis tikra absolvente. Bakalaurinis priduotas, liko dvi savaitės iki gynimų, laikas imti drebint kinkas jau nebe dėl to, kaip pavyks pabaigt savo išvedžiojimus, o dėl to, kaip čia tuos išvedžiojimus reiks pristatyt. Oh well, prisimenu, kaip prieš kokį mėnesį su T. šnekėjom, kad OU MAJ GAD, kiek mažai laiko liko iki Loen'o ir kambarių šveitimo viešbuty, ir OU MAJ GAD, kiek dar daug visko reikia nuveikti. Ogi dabar beliko jau visaaaaaai truputėliukas.

O tingisi šimtąkart labiau.

Marcelijus Martinaitis

AN EXPERIMENT

What didn't he do
so that he would be
what he already was
without trying to be
what he already was

What didn't he try �
he sang in a choir
bought new ties
shoe polish
a full length mirror
learned to admire landscapes
to love wild animals

All in vain
he thought
after all it's impossible
to become what you already are
and when you try to be
what you already are
then you are not already
what you already are

What he didn't try
that he might become
what he already was
then he would already be
what there already wasn't

And he thought
Lord, what if
someone saw me?
how embarrassing
he thought
while it's still not too late
I must run

And he broke into a run
knowing
that he wasn't running
by himself in the way
he would run for himself
in the way he would run
without trying to run
as if he were running without trying
as one really runs

However much he tried
not to try
it was still trying
to try
not to try

How ridiculous
he thought
how ridiculous
the whole thing is
it would seem that someone
is trying to mislead me
so I'd become even more confused

Yet it is impossible
to run so that you don't run
and still you must run
so that it doesn't look
as if running
you are trying
not to run
because maybe a higher force
is watching you

If you were to stop
he thought, then again
you wouldn't stop by yourself
wanting to be what
you already are not running
and therefore you must run
to run away somehow
from this silly running

And he runs
with feathers from his pillow sticking to him
with eyes that don't see
he runs running to remain first
and is chased
by the bodiless forces
of several worlds.

*******

Nusibodo nieko nežinoti, garbės žodis, užkniso amžiais kažko lūkuriuot ir galvot, kad - o ką aš ŽINAU - galgi čia viskas taip/ ne taip, o gal čia viskas sąžiningai/ nesąžiningai, nuoširdžiai/ nenuoširdžiai, o gal čia tiesa/ netiesa, teisybė/ neteisybė - nafiknafik - kiek galima? Taiiiiiip norisi jau padėt tą suknistą tašką ir tiesiog imt gyvent, bet smalsumas tempia kiton pusėn.

Grimztam, kapitone.

saldžiarūgščiai

Kartais nutinka tai, kas priverčia prisiminti kažką, ką padarei seniai seniai. Ir tada plaučiai pučiasi pučiasi puuuuučiasi, nes pasidaro labai gera. O kai pasidaro labai gera, nesinori galvoti apie tai, kas nelabai gera. O trečiadienį, vat ir bus sunkoka. Bet forhaapentligvis bus viskas gerai. O kol kas krečia nervingas drebulys tuos mano iš malonaus netikėtumo besipučiančius plaučius.

Vaska niekaip nepasveiksta, trečiadienį teks vargšiukui kratytis dėžėj - gabensiu pas veterinarą. Forhaapentligvis labai baisu nebus. Forhaapentligvis pasakys, kad viskas jam bus gerai. Prašauprašau.

Dar kartais nutinka tai, ko negali pavadint atsitiktinumu, bet kam kitas pavadinimas nelimpa. Namiškiai mėnesį kaulijo vienos tokios nuotraukos. Aš jos neturėjau, o kad apturėčiau, būtų tekę man kaulyti. O aš nemėgstu kaulyti to, be ko šiaip jau galima apsieiti. Tai štai buvau griežta ir ištikima pati sau. Ir ta nuotrauka pati ėmė ir atkeliavo. Bet vis tiek niekam aš jos nerodysiu. Liksiu ir toliau griežta ir ištikima pati sau.

BėA

Valiovaliovaliovaliovaliooooooooooooooovaaaaaaaaaaaaaaaalio!

Gyvenimas pasidaro daug daug DAUG šviesesnis, kai vadovei išsiunti BA juodraštį. Ne šiaip įvadą ar teorinę dalį, o VISĄ darbą. Ir - taip - liūdnoka pasidaro, kai prisimeni, kad kažką dar reikės taisyti, gal kažką teks prirašyt, bet. BET. Gi baisiausias siaubas jau praeity, baisiausi nežinojimai, kaip pasakyti tą ar aną, labiausiai erzinęs minčių nebuvimas, ilgas ir nuobodus citatų ieškojimas, gniuždantis sėdėjimas bibliotekoj įsikandus kokią filosofinę knygą bergždžiai mėginant susikaupti, "Snickers" ir smarkiai persaldintos kavos pirkimas tikintis, kad cukraus perteklius šįkart reikš ir protingų miničų perteklių, pilkas pilkas pavydas tiems, kas jau tam kartui atsikankino, neapykanta idiotiškoms "akademinės visuomenės" tradicijoms ir niekam nereikalingiems formalumams - VISA tai jau šiandien guls po kitais įspūdžiais ir, tikiuosi, nekankins manęs nemigos naktim. Bent šiemet.

atodūsis

O man tai šiandien jau koks trečiadienis. Galva kaip balionas - pripildyta to, ko reikia, kad galva vadintųsi galva, bet šiaip tuščia, be minčių, ir geriau jau tų miničų neatsirastų, nes nuo jų pradeda skaudėti. Todėl, kad tris dienas sėdėti pešant mintis minteles mano galvelei buvo pernelyg sunku, ir dabar ji reikalauja poilsio, o aš reikalauju, tariuosi su ja, kad dar kiek padirbėtų, kad galėčiau džiaugtis dar kiek priartėjus prie BA rašymo pabaigos, ir kad greičiau galėčiau pasakyti FREEDOM, dabar beliko tik apsiginti.

O iš naujienų serijos nieko malonaus nėra.
Nors šiaip kažkur išskaičiau, kad reiktų džiaugtis gavus nedviprasmišką pasiūlymėlį, aš asmeniškai didelio džiaugsmo nejaučiu. Pagarbos pasiūliusiajam - irgi. Nesuprantu, kodėl jie tokia lengva ranka nori sugriaut tokius mielus dalykus dėl poooooreikio? Oh well, ką gi ką gi, pasirodo ne taip jau viskas čia paprasta, kaip norėčiau.

Klausau kukio atsiųstos dainos ir baisiai noriu sulaukti susiorganizuoti kokį mielą pabuvimą gamtoj kokį gražų vakarą. Mmmm. Nes vat tokia vat nostalgiška ta dainelė. Man ji šneka apie vaikystės vasaras su visais jaukumais naivumais gražumais. Duokit man visa tai ir pasiimkit tai, kas pirmoj pastraipoj tupi.

vėl savaitgalis

GMD pramedituota prie kompiuterio mėginant pažadinti galvą ir priversti mąstyti, matyti tekstą "iš viršaus", įžvelgti jame tai, ko paprasti mirtingieji neįžvelgtų, ir savas įžvalgas užrašyti ne visiems paprastiems mirtingiesiems suprantama kalba.

GMD pramedituota užsigeriant puslitriu kavos, pasigamintu norint pažadinti galvą. Bet galva mano grasinimų neklauso, kava jos mąstymui neprišaukia. Galva prabunda nušvinta pašnekėjus. Ir ne su bet kuo, bet visgi apie bet ką. Apie lempą iš loppemarked, lagaminą iš to paties loppemarked, skirtumus tarp JPG ir jpg ir neįtikėtinai vėžlišką internetą.

GMD beslenkant, vėjy besiblaškant mano galvelė išspinduliavo visus netgi du puslapius kol kas neaišku ko. Ačiū, galvele.

O galvelei palaimingai besiilsint po be galo įtemptos darbo dienos, kurią visi normalūs (ir ne visai) žmonės praleido slankiodami po GMD renginius, aš dabar medituoju su kukio muzika, neaiškiais pamislijimais pasvajojimais ir pergalingu žinojimu, kad viskas šį mėnesį bus gerai. Tuo aš jau kokį pusmetį rūpinuosi.

en av de mest triste kvelder i mitt liv

Dar pratinuosi prie, regis, kasdien vis kitokios kasdienybės. Šiam mėnesiui - su daug susikaupimo, apmąstymų ne apie tai, apie ką norėčiau, autobusinių pamąstymų būtent apie tai, kas įdomu, visokių prisiminimų ir paspėliojimų iš serijos "o kas būtų jeigu būtų", nostalgiškų spoksojimų į medžius ant kalnelio priešais namus ir pasvajojimų apie tai, kas bus, ir apie tai, kas galėtų būti, jei ne tas ar tas ar dar tas.

Pamažėle susigyvenu su vėl atslinkusiu liūdesiu ir man kažkodėl atrodo, kad šįkart jam pas mane svečiuotis patiks. Daug kampų jis turi iššniukštinėti. Gal ir gerai, aha, šiam mėnesiui užteks. O paskui žiūrėsim. Tiesiog kai supranti, kad jau jau mini ant kaži kokio naujo slenksčio, apie kurį anksčiau tik pasvajodavai ir galvojai, kaip turėtų būti nuostabu būti prie to slenksčio, kai jau jauti, kad viskas tuoj tuoj ims ir apsisuks šimtu aštuoniasdešimt laipsnių, darosi jau nebe malonu - darosi liūdna ir baisu. O kai susivoki minanti kelis slenksčius vienu metu, atrodo, kad jokių talpų neužteks besidauginančioms baimėms ir liūdesiams sudėti. Ir belieka laukti tikintis, kad gal koks netyčia susiklostęs pokalbis padės, išspręs ką nors; galgi išeis išlankstyt savo kampus ir parodyti, kas ten sudėta. Ir gal jau TADA...

O pakolkas šmirinėja babaušiai mano kampuos.

loosin' it

Bijau.
Per savaitę reikia išsilaikyt įskaitą ir pabaigti bakalaurinį. Ir bijau skaityti ką parašius, nes labai nenoriu suprasti, kad viską reikia perrašyt pertvarkyt performuluot. Bijau aptingt.
Bijau pasiilgt žmonių;
ir dar daug ko - visko - bijau.
man prašom antistresinės arbatos ir žmogų.

liūdni

Šiandien buvo labai liūdna diena.
Nepaisant to, kad pasišnekėjau su pačiais pačiausiais žmonėmis, pačiais labiausiai išsiilgtais ir baisiausiai išsiilgsimais draugais. Būtent ta antra sakinio dalis aiškų aiškiausiai paaiškina, kodėl, po velnių, šiandien neturėjau gyvenimo. Nežinau, gal visų žmonių toks likimas - skirtis ir skirtis ir skirtis su draugais ne dėl to, kad nebesutaria ir vieni kitų nebegali pakęsti, o dėl to, kad tiesiogine prasme išsiskiria keliai. Ir barstosi, lekia, rieda visi po (ne)kaimynines šalis, ir, atrodo, kumščioja savo gyvenimėlius, kad šie judėtų toliau, tik vat aš, regis, savojo nepasiekiu ir sėdžiu (tokiais laikais kaip šiandien) apsikabinusi įsikniaubusi įsikibusi seniems prisiminimams ir bendriems planams į parankes apraudodama visa tai, kas nesusiklostė. Ir - darn darn darn.

O kai mano asmeniniai planai išsipildo kuo puikiausiai, jiems bebaigiant pildytis man kažkodėl susivokia, kad gal neteisingai aš tuos planus sudariau, gal paskubėjau, gal per daug permąsčiau. Bet visada lieka tikėt amžina tiesa, kad viskas visada tik į gera teišeina. Tai štai mojam mudu su Vaska kas ranka, o kas letena, visiems draugams ir atsiminimams, sopančiom dūšelėm sakom labanakc, jungiam dar vieną filmą ir snūduriuojam klausydami svetimos kalbos. Ha det bra saa lenge.

leizi deiz

Taigi vat, didysis siaubas konferencija praėjo, atidirbau savo lažą Kaune ir.. šiandien vis dar esu baisiai pavargus ir absoliučiai niekaip nesugebanti dirbti.

Vaizdas pro langą gadina gyvenimą primindamas, kad peklos dienos visom prasmėm prasidėjo, o aš vis dar neturiu tai peklai tinkamų batų, ir jų neturėsiu dar gal dvi savaites. Ooo, siaube siaubeli, šita gegužė bus pati sunkiausia mano gyvenime. Šypt.

prasidėjo pabaigos pradžia

Šiandien kurį laiką viskas buvo baisiai bittersweet. Susirinkom univere pasisėdėt su dėstytojom, atšvęsti paskaitų pabaigą sesijos pradžią universiteto pabaigą didžiųjų siaubų pradžią (sakyk ką tik nori - akademikai man buvo, yra ir bus sado- mazo-). Apsidovanojom dovanom, pasimaitinom, pasišnekėjom pakvailiojom, nu-si-fot-ki-nom. Ir besifotografuojant prisiminiau, kaip žiūrėjau ankstesnių skandinavistų kartų nuotraukas toj pat vietoj, beveik su tais pačiais dėstytojais, ir pagalvojau, kad gi kada nors ir į tas mūsų šiandien padarytas nuotraukas žiūrės koks universitetinis naujokėlis ir mėgins įsivaizduoti tą jausmą, kurį turėjo jaust tie, kas fotografijose šiepiasi.

Baisiai graudžiai smagu. Nes va, keista net, bet artėja tokia pabaiga, kuri mane džiugindama graudina. Nebuvo mano biografijoj kitos tokios pabaigos, mat bebaigdama mokyklą žmogum patapus dar nebuvau. Nebuvo, tai dėl to dabar norisi įkvėpt vat tokio vat oro ir kuo ilgiau išlaikyt jį savy, kad ilgam ilgam užtektų.

Šiandienai tikrai užteko. Sėdėjau darbe ir galvojau, kad vat dabar ir man aišku, kodėl visi su tokia nostalgija šneka apie studentavimą, kodėl visi moralizuodami liepia džiaugtis ir branginti šitus 4-6-10 metų universitete ir pranašauja liūdną darbinį gyvenimėlį. Ir pagalvojau, kad TAIP, atsiskaitymai, kalimai per sesijas, kursiniai ir bakalauriniai, dėstytojų (ir ne tik) išsidirbinėjimai, nepelnytai blogi pažymiai ir nepaskirtos stipendijos erzina vargina nervina, taip, keltis su gaidžiais vien tam, kad nepavėluotum į vienintelę paskaitą atrodo - o kartais ir yra - labai kvaila, bet visgi tai per tuos keturis metus taip įsikibo kraujan, kad jau dabar, kai viso to pabaiga dar tik vos vos užsiuodžia, gaila likti be to.

Ir aha, aha, įdomu toliau sau judėt ir tvarkytis, ir - vai vai - kas dar laukia. O man vis tiek šiandien bittersweet.

ką žinau, tai žinau

Taip. Jau dabar tai tikrai pavasaris, paltus puspalčius lietpalčius galima mest šalin ir svilintis saulėj kol nepradėjo lyti. O man asmeniškai nepatinka, kai nebereikia vilktis sluoksnio ant sluoksnio. Nepatinka man kasryt kuo įdėmiausiai apžiūrinėt kojas su mintim, kad - ou maj gad - negi VĖL reikia tvarkytis. Nepatinka ieškoti ir stengtis nepamiršti naudotis visokia kokia nuo saulės apsaugančia chemija, ir nepatinka man visokie kokie liulėjimai, kuriuos vykdo mano vasarai absoliučiai netinkamas kūnelis. Ir nepatinka man mano vasarai netinkama galvelė, kuri absoliučiai niekada vasarą neatrodo normaliai, ir tam kasmet randasi vis daugiau priežasčių. Žodžiu, didžiai nepatinka man vat šitas klišinis metų laikas kuomet kažkodėl visi turi jaustis laisvi ir laimingi.

BET

nesinori man tęsti visos šitos neigiamų minčių epopėjos (nes, ėjėj, aš juk "kupina meilės" ir turiu mąstyti pozityviai). Dėl to dabar pat išklosiu visą tiesą apie šviesiąją gyvenimo pusę.

* po maždaug metų pertraukos man vėl ėmė patikti knygos. Kol kas tesinori kokių nors lengvų, maloniai nuteikiančių skaitalų, bet tikiuosi, kad gyvendama Loen'e nepasikuklinsiu užsiregistruot vietinėj bibliotekoj ir griebsiu ką nors rimtesnio. Jau dabar laukiu nesulaukiu kokio nors apsiniaukusio, apsnūdusio laisvadienio, kai pusdienį prasivoliojus lovoj snaudžiant nebus gaila likusią dienos pusę (iki kokio "So you think you can dance") prasivoliot lovoj ką nors pliumpinant ir akimis lakstant norvegišku šriftu. Mmmm.

* "Jeg liker aa kose meg." Det liker jeg og. Men naa vil jeg VIRKELIG kose meg uten din tunge paa mine lepper. Šįvakar, numanau, kokio nors filmo garsais migdysiu Vaską chalato kišenėj. Koooooose kose kose.

* ...

P.S. vyšninis "Kagor" - visai neblogas daikc.

Skanaus

kartai

O kartais dėl neDA šnekėjimų kyla neSUSIšnekėjimai, ir tada neDAšnekėjusieji patiria traumas.
Atiduodu savo ėdrią sąžinę ir prie nepatogių gyvenimo momentų superklijais limpančią atmintį bet kam, kas tik susidomės šiuo pasiūlymu.

M. A.

Blog'us skaityti man patinka. Mėgstu paslapčiom žvilgčioti į svetimas realybes, kad sužinočiau, kad manoji nėra visiškai neteisinga, pernelyg netvarkinga arba visai neteisingon pusėn nukrypusi.

Bet kai imama kiekvienam įraše šnekėti tą patį, skųstis, ala neverkšlenant verkšlenti... Liūdna. O žinant, kad tas pats žmogus jau laikomas daug vilčių teikiančiu rašytoju, nenorom imu iš anksto abejoti tokio rašytojo antrąja - dar neparašyta - knyga.

vėl taip pat tas pats apie tą patį

Taip jau nutinka, kad pirmą kartą su neaišku kuo turint rimtų reikalų tenka šimtąkart viską apgalvoti idant išvengtum nesąmonių, bet, deja deja, išeina atvirkščiai - galvoji galvoji, darai, regis, protingus sprendimus ir daliniesi jais su susijusiais žmonėm tikėdamasi diskusijos ir bendro sprendimo, bet lieki, žmogus, prie savos nežinios su savais (neteisingais?) sprendimais ir - allas - vis tiek nusvilus.

daiktai

pradedu mąstyt apie savo internetinių apraiškų apmažinimą. Tereik surast reikiamus mygtukus. Va kai išsimiegosiu...

O kol dar neišsimiegojau, kol raminu sukilusias emocijas ir migdau pabudusią sąžinę, ant jos klijuodama draugių patarimus, šį bei tą pašnekėsiu.

Labai keista, kai staiga kažkam parūpsti, bet ne kaip žmogus, o kaip objektas, kurį įsigijus gali pasikeisti facebook statusą ir džiaugtis normaliu gyvenimu, tokiu, kokį gyvena "visi normalūs". Dar keisčiau, kai tenka laikantis savų principų ir bandant išlaviruoti tarp "norėčiau", "bijau" ir "netikiu", staigiai pristabdyti procesą, kuris, regis, neturėtų būti stabdomas.

Negerai, kai nedaiktai ima ir sudaiktėja. Ir iš jų, sudaiktėjusių, imama kaži ko norėti, reikalauti. Tai štai kai galų gale paskelbi apie savo žmogiškąją egzistenciją, imi ir lieki kaltas, nors nieko nepradėjai ir, jei jau visai visai sąžiningai, nieko ir neužbaigei - viso labo vos pristabdei.

Štai taip ir kaupiasi ant dūšios kalkės.

šūdžiai

Baisiai negražu, bet garbės žodis, man jau darosi pernelyg sunku laikyt pyktį užgniaužtą ir niekur jo neišleist. Dar negražiau yra tai, kad su didžiausiu malonumu įsivaizduoju, kaip mušu visus idiotus, nesugebančius tramdytis ir tuo besididžiuojančius. O dar baisiau yra tai, kad tuo pat metu apima bjaurus šleikštulys, nes žinau, kad nė paliest nenorėčiau tų aštuoniolikinių balbiesų, kuriuos harmonų audros dabar pradeda veikti kaip niekad stipriai. Ir kažkodėl man atrodo, kad dėmesio ištroškę ką tik pilnametystės sulaukę vaikiukai yra šimtąkart blogesni už keturiolikinius fantastikos ir meilės romanų gerbėjus.

Bandau save įtikint, kad ir su tokiais žmonėm naudinga susitikt - ugdausi valią ir kantrybę. Bet - herregud - šitoks tobulinimasis nevertas tiek nervų.

naujos pradžios

Dar pamenu, kai prieš daug daug, dauuuuug metų galvojau, kad namai yra pati universaliausia vieta. Kur daugiau gali daryt visa tai, ką gali dar daryt mieste? Valgyti, miegot, žiūrėti kiną, šokti (jei tik norisi), kvailiot iki paryčių ir taip toliau, ir panašiai. Tik pražiūrėdavau vieną dalykėlį: namie žmonių nesutiksi. Pasibaigė tas laikas, kai reikėjo visų bijoti ir šalintis, dabar reikia, kone gyvybiškai svarbu turėti žmonių. Ne tik namie. Ir ne univere. Šiaip, žmonių ir viskas. Su kuriais linksma, su kuriais norisi būti ir to buvimo nereikia pirkti kavinėse, teatruose ar restoranuose. Tokių, kurie iš tavęs nesitiki nieko daugiau ir nieko mažiau nei tu tikiesi iš jų.

Tokiomis sumautomis dienomis kaip šita, kai, neprasivartai lovoj iki pietų ir atsikeli anksčiau, kad spėtum kuo nors save nudžiugint, bet taip jau išeina, kad planas nesuveikia, nori nenori lenda galvon klausimas: o kaip žmonės žmones sutinka? Atrodo, dažnai apie tai susimąstau, bet niekada neįsidėmiu to konkretaus momento, kai kažkur galvoj kažkas cinkteli: susitikom. Ir žiuriu į draugelių grupes visur kur ir galvoju, kokia galėtų būt jų istorija, kas kurį pastebėjo, kas pirmas pasiūlė išeit paslampinėt. Ir jeigu tik būtų atliktas koks tyrimas, man kažkaip atrodo, kad jo rezultatai parodytų, kad žmonės absoliučiai visur žmones sutinka.

O tada, kai būna nelabai smagu, kaip, pvz., šiandien, kai supranti, kad senokai apturėjai žžžžiauriai smagų vakarą, ir ilgokai dar tokio neapturėsi, galvoji: o kodėl man neišeina sutikt daugiau tokių žmonių, kaip k.? Arba: o kodėl tokie žmonės, kaip k., būtinai būtinai turi išvažiuoti? O gal ir man kur išvažiuot?

trumpai

O kartais detalesni paaiškinimai padeda išvengti nesusipratimų, paliekančių kai kuriuos pernelyg geranoriškus asmenis idiotų vietoj.