Pamažėl pamažėl vėl pradedu stebėt savo apylinkes. Savo namų pamatus, po langais augančius jazminų krūmus, smilgų lingavimą, įkaitusių šaligatvių kvapą. Trumpam grįžtu į savo senąjį buvimą ir jaučiu, kaip laikas prieš išskrendant tirpsta tirpsta, sprūsta pro pirštus, senka senka. Patyliukais išsineša mano laisvos vasaros laisvų dienų laisvas akimirkas. Gal ir gerai.
Iš anksto tingiu dirbti. Nenoriu vėl lakstyt apytamsiais viešbučio koridoriais tampydama šlapius rankšluosčius ar purviną patalynę. Norisi dirbti kažką SAVO, kažką, kas VEŽ.
Bittersweet.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą