Kukis sakosi nesuprantanti, kodėl taip greit po bakalauro gynimo išskuodžiau Norvegijon.
Oficiali versija: ochhhh, kaip pasiilgau Norgės, kaip noriu vėl turėt savo kampą, savo kambarį, kaip man reik pailsėt nuo namų ir namiškių.
Visa tiesa, tik tiesa ir nieko kito: čia - darbas, čia žmonės, kurių Lietuvoj vargu ar pamatyčiau ir per tą laiką, kol nemačiau, jų labai pasiilgau. Namie - vasara ir vakuumas. Didi vienatvė ir baisus liūdesys dėl savo nesutvarkyto gyvenimo, įkyri baimė dėl to, kas bus toliau ir amžini psichai dėl to, kad reikia reikia reikia kažkaip judėt į priekį, bet och, kaip tai sunku. Žiauriai sunku padaryt visa tai, ką šiaip turėjau nuveikti paaulgystėj. Tai vat. Tikėjausi palikt visą tą tuštumą namie, nuo jos pailsėt porą mėnesių. Betgi ji atsivijo mane ir čia, ir neduoda ramybės.
Ir aš ir toliau gilių apmąstymų stadijoj, ir tie apmąstymai man vis dovanoja bjaurių nusivylimų. Matyt metas nustoti mąsčius. Mm?
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą