Oooo, mamma mia, kaip pasiilgau savo brangiojo radijo brangiųjų laidų. Tiesiog lomkės mane laužo. Stengiuosi prisimint, kaip saulei spiginant į akis stovėjau trūlike ir klausiau "savo" laidų, ir visos bėdos tam kartui būdavo prapuolusios. Ėch. Nene, ilgai aš čia tikrai nepragyvensiu kol RC nesutvarkys savo internetinės transliacijos tarptautiniu tarpvalstybiniu mastu.
Pamažėl įsivažiuoju į kambarinės rutiną, nevisavertiškumo kompleksas, pirmom darbo dienom kamavęs, jau prapuolė, dabar reikia išnaikinti nekantravimą sėsti į autobusą, važiuojantį į Oslą, iš kur lėktuvėlis spalį mane pargabens namolio.
Tuo tarpu vis tikrinu savo skaudulius ir drebu, kad tik neatsirastų naujų. Bet tai jau visai kita istorija.
Kažkur išgirdau labai šaunų pasakymą, kad jeigu su žmonėm bendrauji nesitikėdama/-s neigiamo atsako, tokio atsako ir nesulauksi. Išbandžiau tai su J. Suveikė.
o šiaip viskas čia po senovei - svečiai atvažiuoja, svečiai išvažiuoja, svečiai sugalvoja praleisti dar vieną naktį viešbuty, svečiai prašo rankšluosčių, svečiai prašo pakloti papildomų lovų - because some things never change.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą