dar pora dienų ir jau būsiu čia išgyvenus ištvėrus pradirbus pranakvojus visą netgi mėnesį.
Šiandien sugalvojau, kad jau užteks ilgėtis namų namučių ir, kad jau aš čia, reiktų pagyvent ČIA užuot grįžinėjus į visokius neįsimintinus, bet kažkodėl atminty išlikusius vakarus, praleistus riedant troleibusais. Aišku, šita nuostabi idėja galėjo ateit ir anksčiau, o jeigu būčiau protingesnė, vos atvažiavus būčiau persijungus į norvegišką režimą. BET. Jest kak jest, taip sakant.
Vakar mėginau šnekėti rusiškai. Siaube siaubeli, kaip greit dingsta įgūdžiai. Norvegiškai bendraut darosi lengviau nei rusiškai. Baisu. Litterally, BAISU!
Atvažiavo A., prisijungė prie lietuvių kambarinių gaujos ir žada labai smarkiai paįvairinti mano laisvalaikį. Jaučiuos truputį kaip auklė (kuria patapdavau iškart po to, kai pernelyg meiliai nusišypsodavau giminių vaikams), kažkodėl jaučiuos atsakinga už A. Nelabai prie dūšios man tokia atsakomybė, bet galgi iš viso šito извлеку ką nors naudingo. Mat pastaruoju metu LABAI daug visko išeina išpešt iš bet kokio bendravimo. Nothing material - tik visokie suvokimai. Labai norėtųsi pagaliau pradėti gyventi pagal tuos suvokimus, bet neaišku kodėl to padaryti niekaip neišeina.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą