Dar pamenu, kai prieš daug daug, dauuuuug metų galvojau, kad namai yra pati universaliausia vieta. Kur daugiau gali daryt visa tai, ką gali dar daryt mieste? Valgyti, miegot, žiūrėti kiną, šokti (jei tik norisi), kvailiot iki paryčių ir taip toliau, ir panašiai. Tik pražiūrėdavau vieną dalykėlį: namie žmonių nesutiksi. Pasibaigė tas laikas, kai reikėjo visų bijoti ir šalintis, dabar reikia, kone gyvybiškai svarbu turėti žmonių. Ne tik namie. Ir ne univere. Šiaip, žmonių ir viskas. Su kuriais linksma, su kuriais norisi būti ir to buvimo nereikia pirkti kavinėse, teatruose ar restoranuose. Tokių, kurie iš tavęs nesitiki nieko daugiau ir nieko mažiau nei tu tikiesi iš jų.
Tokiomis sumautomis dienomis kaip šita, kai, neprasivartai lovoj iki pietų ir atsikeli anksčiau, kad spėtum kuo nors save nudžiugint, bet taip jau išeina, kad planas nesuveikia, nori nenori lenda galvon klausimas: o kaip žmonės žmones sutinka? Atrodo, dažnai apie tai susimąstau, bet niekada neįsidėmiu to konkretaus momento, kai kažkur galvoj kažkas cinkteli: susitikom. Ir žiuriu į draugelių grupes visur kur ir galvoju, kokia galėtų būt jų istorija, kas kurį pastebėjo, kas pirmas pasiūlė išeit paslampinėt. Ir jeigu tik būtų atliktas koks tyrimas, man kažkaip atrodo, kad jo rezultatai parodytų, kad žmonės absoliučiai visur žmones sutinka.
O tada, kai būna nelabai smagu, kaip, pvz., šiandien, kai supranti, kad senokai apturėjai žžžžiauriai smagų vakarą, ir ilgokai dar tokio neapturėsi, galvoji: o kodėl man neišeina sutikt daugiau tokių žmonių, kaip k.? Arba: o kodėl tokie žmonės, kaip k., būtinai būtinai turi išvažiuoti? O gal ir man kur išvažiuot?
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą