Šiandien kurį laiką viskas buvo baisiai bittersweet. Susirinkom univere pasisėdėt su dėstytojom, atšvęsti paskaitų pabaigą sesijos pradžią universiteto pabaigą didžiųjų siaubų pradžią (sakyk ką tik nori - akademikai man buvo, yra ir bus sado- mazo-). Apsidovanojom dovanom, pasimaitinom, pasišnekėjom pakvailiojom, nu-si-fot-ki-nom. Ir besifotografuojant prisiminiau, kaip žiūrėjau ankstesnių skandinavistų kartų nuotraukas toj pat vietoj, beveik su tais pačiais dėstytojais, ir pagalvojau, kad gi kada nors ir į tas mūsų šiandien padarytas nuotraukas žiūrės koks universitetinis naujokėlis ir mėgins įsivaizduoti tą jausmą, kurį turėjo jaust tie, kas fotografijose šiepiasi.
Baisiai graudžiai smagu. Nes va, keista net, bet artėja tokia pabaiga, kuri mane džiugindama graudina. Nebuvo mano biografijoj kitos tokios pabaigos, mat bebaigdama mokyklą žmogum patapus dar nebuvau. Nebuvo, tai dėl to dabar norisi įkvėpt vat tokio vat oro ir kuo ilgiau išlaikyt jį savy, kad ilgam ilgam užtektų.
Šiandienai tikrai užteko. Sėdėjau darbe ir galvojau, kad vat dabar ir man aišku, kodėl visi su tokia nostalgija šneka apie studentavimą, kodėl visi moralizuodami liepia džiaugtis ir branginti šitus 4-6-10 metų universitete ir pranašauja liūdną darbinį gyvenimėlį. Ir pagalvojau, kad TAIP, atsiskaitymai, kalimai per sesijas, kursiniai ir bakalauriniai, dėstytojų (ir ne tik) išsidirbinėjimai, nepelnytai blogi pažymiai ir nepaskirtos stipendijos erzina vargina nervina, taip, keltis su gaidžiais vien tam, kad nepavėluotum į vienintelę paskaitą atrodo - o kartais ir yra - labai kvaila, bet visgi tai per tuos keturis metus taip įsikibo kraujan, kad jau dabar, kai viso to pabaiga dar tik vos vos užsiuodžia, gaila likti be to.
Ir aha, aha, įdomu toliau sau judėt ir tvarkytis, ir - vai vai - kas dar laukia. O man vis tiek šiandien bittersweet.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą