Šiandien buvo labai liūdna diena.
Nepaisant to, kad pasišnekėjau su pačiais pačiausiais žmonėmis, pačiais labiausiai išsiilgtais ir baisiausiai išsiilgsimais draugais. Būtent ta antra sakinio dalis aiškų aiškiausiai paaiškina, kodėl, po velnių, šiandien neturėjau gyvenimo. Nežinau, gal visų žmonių toks likimas - skirtis ir skirtis ir skirtis su draugais ne dėl to, kad nebesutaria ir vieni kitų nebegali pakęsti, o dėl to, kad tiesiogine prasme išsiskiria keliai. Ir barstosi, lekia, rieda visi po (ne)kaimynines šalis, ir, atrodo, kumščioja savo gyvenimėlius, kad šie judėtų toliau, tik vat aš, regis, savojo nepasiekiu ir sėdžiu (tokiais laikais kaip šiandien) apsikabinusi įsikniaubusi įsikibusi seniems prisiminimams ir bendriems planams į parankes apraudodama visa tai, kas nesusiklostė. Ir - darn darn darn.
O kai mano asmeniniai planai išsipildo kuo puikiausiai, jiems bebaigiant pildytis man kažkodėl susivokia, kad gal neteisingai aš tuos planus sudariau, gal paskubėjau, gal per daug permąsčiau. Bet visada lieka tikėt amžina tiesa, kad viskas visada tik į gera teišeina. Tai štai mojam mudu su Vaska kas ranka, o kas letena, visiems draugams ir atsiminimams, sopančiom dūšelėm sakom labanakc, jungiam dar vieną filmą ir snūduriuojam klausydami svetimos kalbos. Ha det bra saa lenge.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą