Pastaruoju metu baisiai dažnai pykstu. Ant babūlų, nė iš šio nė iš to sugalvojančių, kad jom reikia eiti kitoj šaligatvio pusėj ir lendančių po kojom, ant statybininkiškai besikeikiančių dvylikamečių autobuse, ant draugų interneto ryšio, ant rūbų, kurie nesilaiko ant pečių, ant idiotiškos visuomenės ir visų lochų, kalančių jaunimui galvosna lėkštas mintis apie liauno [kaulėto] kūno grožį (c'mon, tai negi tuoj imsim dėkot hitleriui už koncentracijos stovyklas, kur vai vai vai, kaip žmonės išgražėdavo?? ), ant savęs pačios, kad nesugebu išlaikyti teigiamų emocijų ir leidžiu psicham suėst paskutinius geresnės nuotaikos galiukus, ant žmonių, išradusių popierizmus, ant namiškių už pokvailes šnekas, ant "akademinės visuomenės" už gynimus, ant saulės, kad šviečia kaip žvėris ir aš vėl dryžuota, ant kremų nuo saulės, ant graužikų ligų, ant TĖVELIŲ "Maximoj" prie "tėvelių su mažyliais" kasos..
Ogi istorija paprasta. Kasų dirba mažai, žmonių parduotuvėj daug, ergo, kiekvienas mėgina įsitaisyt prie tos kasos, kur judėjimas vyksta greičiausiai.. Ir niekur nemačiau taisyklės, sakančios, kad prie tos sušiktos "tėvelių su mažyliais" kasos negalima eiti susimokėt už prekes jeigu tų tėvelių penkių metrų spinduliu nesimato. Taigis taigis, laukiam mes šiandien prie tos kasos (nesuprantu, kas per epidemija apėmus parduotuves - lėčiau viskas vykt jose vargu ar begali), laukiam. Jau tuoj tuoj bus skanuojamos mūsų prekės. Ir štai iš už nugaros pasigirsta bambėjimas, kad prie kasos susirinkę "turbūt nėšti" nachalai ir panašaus tipo išgamos. Gaila, kad nesu pakankamai drąsi ir nuovoki, ir stipriausios emocijos mano smegeninę, aišku, pasiekia po laiko, t.y., tada, kai tegalima burbėt ir įsivaizduot kerštą. Kas gi beliko kai už nugaros susirinkę NEnachalai ir visa NE idiotai (žmonės, jūsų kasa, reikalaukit teisybės, bet ne lyg tarp kitko varydami ant liaudies, o tiesiai šviesiai pareikšdami savo teises į "privilegijas")? Taiptaip, kraustytis kiton kason. So much for a nice evening.
Baisiai norėčiau sugebėti tokius vat mėšlinus patyrimus pamiršt, betgi užsiciklinu ir vis persukinėjupersukinėjupersukinėju viską ir galvoju, kaip čia būčiau galėjus pasielgti, kad ir tie NEnachalai pasijustų maloniai. Ir galgi mano baisus noras atsiteisti yra kvailas, galgi norėjimas kaip nors pasiekt tą vadinamą closure tikrai yra nachališkas. Bet man tikrai tikrai atrodo, kad šiuo atveju pasielgta buvo labai praščiokiškai.
Oh well oh well, TA "Maxima" nuo šiol įeina į mano vietų, kur eiti draudžiama, sąrašą. Bad memories took me over, man.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą