Pradėjau skaičiuoti dienas ik išvažiavimo Norvegijon. Liko 19, tik nuo to nelabai tegeriau, jeigu visai sąžiningai. Baisiai nekantrių padarų ratui priklausau, kuo arčiau mano laukiamas įvykis, tuo ilgiau, atrodo, jo reikia laukti. Prieš porą mėnesių švilpčiojau, kaip greit prabėgo pusmetis namie, kaip jau beveik jaučiu oro uosto šleikštulį, kai iš visų pusių apspinta svetimi atsisveikinimai ir savasis tam kartui patampa dar sunkiau pakeliamas. Bet, va, liko jau netgi MAŽIAU nei trys savaitės ir še tau, kad nori.
O šiaip, aš visada kartoju (kiekvieną savaitgalį sau patyliukais keikiuosi), kad baisiai nemėgstu savaitgalių ir kaip baisiai aš jų nemėgstu. Tai va šitas savaitgalis jokia ne išimtis, ir vėl mano dainelė ta pati ir tebūnie man už ją atleista.
Tuo savo transliaciją pabaigsiu ir pulsiu skųstis kukiui savo kas savaitgalį subeprasmiškėjančia gyvensena.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą