Dar pratinuosi prie, regis, kasdien vis kitokios kasdienybės. Šiam mėnesiui - su daug susikaupimo, apmąstymų ne apie tai, apie ką norėčiau, autobusinių pamąstymų būtent apie tai, kas įdomu, visokių prisiminimų ir paspėliojimų iš serijos "o kas būtų jeigu būtų", nostalgiškų spoksojimų į medžius ant kalnelio priešais namus ir pasvajojimų apie tai, kas bus, ir apie tai, kas galėtų būti, jei ne tas ar tas ar dar tas.
Pamažėle susigyvenu su vėl atslinkusiu liūdesiu ir man kažkodėl atrodo, kad šįkart jam pas mane svečiuotis patiks. Daug kampų jis turi iššniukštinėti. Gal ir gerai, aha, šiam mėnesiui užteks. O paskui žiūrėsim. Tiesiog kai supranti, kad jau jau mini ant kaži kokio naujo slenksčio, apie kurį anksčiau tik pasvajodavai ir galvojai, kaip turėtų būti nuostabu būti prie to slenksčio, kai jau jauti, kad viskas tuoj tuoj ims ir apsisuks šimtu aštuoniasdešimt laipsnių, darosi jau nebe malonu - darosi liūdna ir baisu. O kai susivoki minanti kelis slenksčius vienu metu, atrodo, kad jokių talpų neužteks besidauginančioms baimėms ir liūdesiams sudėti. Ir belieka laukti tikintis, kad gal koks netyčia susiklostęs pokalbis padės, išspręs ką nors; galgi išeis išlankstyt savo kampus ir parodyti, kas ten sudėta. Ir gal jau TADA...
O pakolkas šmirinėja babaušiai mano kampuos.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą