Tikėjausi nusikasti iki Gariūnų. Spėjau gana greit susikrapštyt ir išeit iš namų, BET: gal aš ko nežinau? Kodėl nevažiavo nė vienas autikas iki Gariūnų? Aš stotelėj buvau, po šimts pypkių, pusę dešimtos. Pats tas, jei tereikia nusipirkt VIENĄ daiktą, kurio kur kur, o GARIŪNUOSE, tikrai kaip šieno pas Vaską narvely. Pusvalandį prastipau Pašilaičių žiede, tada nusprendžiau nuvažiuot iki Spaudos rūmų tikėdamasi ten sulaukt bent ko nors. Deja deja, valandą pralaukiau, bet nieks neatvažiavo. Baisiai supykau ir nuvažiavau į senamiestį, kur, Pilies gatvėj, sėdi krūva piktų bobučių, pardavinėjančių visokį a'la rusišką šlamštą turistams pamalonint. Tarp to šlamšto ir radau savo brangiąją ušanką:
Po to, kai pasimatavau, pasidarė visai negaila tų 50lt, kuriuos sumokėjau. O herbas nusiėmė ir neliko nė žymės, kad jo išvis būta.
Aš šiaip nieko neturiu prieš herbus, bet kadangi lietuviai jaučiasi labai nuskriausti SSRS, kokie nors žiopliukai gali nesuprasti mano "stailo" ir pamanyt, kad nešioju priešų simboliką (ideali utopija, ania? :P ). Ir prieš lietuvius nieko bloga neturiu, jeg mener det. Tik pati neprisimenu, kaip ten buvo (juolab, kad Sovietų Sąjungos pilietė buvau tik porą pirmų gyvenimo metų), o iš žmonių pasakojimo normalaus vaizdo susidaryti yra absoliučiai neįmanoma, nes kiekvienas prisimena vis kitaip - mano tėvams ir seneliams visai patiko tada gyvent, nes "visi turėjo darbą, maistas buvo pigus. Tiesa, buvo baisus deficitas". Tuo tarpu visi labiau "pasikultūrinę, pasipatriotinę" žmogeliai sako, kad sovietmetis buvo žiaurus laikas. Galima daug čia visko prisakyt iš tiesų. Bet kai pagalvoji - pagal pliusų ir minusų skaičių sovietmetį visiškai atitinka pastarieji metai, manding.
Aaaj, einu ruoštis mokyt (nors mielai pamiegočiau).
P. S. gerai netoliese turėt žmogų, labiau pamišusį dėl muzikos, nei aš. Va, ką atkrapštė K.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą