Ooooo, vargeli, kaip nejauku atsidurt kompanijoj, kur iš esmės nelabai jauku visiems, nes visi VISŲ nepažįsta kaip reikiant. Oooooo, mamma mia, ir kodėl man taip visada pasitaiko papult ten, kur dėl poros žmonių kiti pora žmonių negali normaliai bendraut, o aš negaliu atsitvert nuo likusio kolektyvo idant mėginčiau pagerinti kitų savijautą. Aišku, nesu aš baisiai bendraujanti ir abejoju, kad sukeliu mielo/faino/komunikabilaus žmogaus įspūdį naujai sutiktiems asmenims. Ama kartais sugebu įžiūrėt žmonių nuotaiką/savijautą. Tai va šiandien pastebėjau, kad DU žmonės iš 6 susirinkusių labai kuklinosi ir sėdėjo nieko negalėdami pasakyt. O aš pati sėdėjau strategiškai patogioj vietoj - per patį viduriuką - ir mačiau visus, ir visi mane matė. Uch, man.
Beje, psichologų siūloma strategija "gyvenk šia akimirka" labai fainai įgyvendinama. Išėjus iš tos kavinės visą kelią iki GEDIMINO 9 bandžiau save įtikint, kad svarbiau tai, ką dabar sakau (o kartojau sau tą psichologų lozungą) nei tai, ką pasakiau. Pfff. Kol kas smegenėlės nepradėjo persukinėt to, ką pasakiau toj kavinėj šiandien. Hopefully, ir nepradės (pleaseplease).
Labanakt, vaikučiai :)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą