Man asmeniškai visada norisi rašyti taip, kad nekiltų šleikštulys vėliau skaitant tai, ką rašiau. Ir jau kas kas, o tuo mano meniniu literatūriniu stiliuku parašytas dienoraštis mane tikrai vimdo (kai skaitau senus vaikystės pabaigos - paauglystės pradžios įrašus). Kiti tie aukštąja kultūra persisunkę blog'ai labai jaukūs ir galėčiau tokius skaityt, turbūt, parą be perstojo, ir mėgautis tuo, kaip saldu skaityti tokius įrašus, kur viskas užkoduota, užslėpta. Tiesa, ne taip baisiai užkoduota, kad nesuprastum, kas parašyta,- paprasčiausiai gražiai aptraukta lengvu metaforiškumu. Unfortunately, kartais ir tokių dieviškų blog'ų autoriai persistengia. FORTUNATELY, to nebūna taip dažnai, kad blog'o sukeltas įspūdis būtų sugadintas. Thank them for that.
O šiaip ruošiausi papasakot apie tai, kaip mėgstu šeštadienius va tokius, koks iškrito šiandien. Vėjas pučia kaip paskutinis nevykėlis, aš apsirengus kaip paskutinė nevykėlė, dėl to ir vėjas nevykęs - šalta. Nuėjus iki parduotuvės suprantu, kad neturiu piniginės. Luckily, A dar neišleidus savo stipendijos ir man paskolino pinigų ledam, kuriuos namie visi draugiškai pasidalinom. Dar ir liko tam, kas pirmas susiprotės įsijungt virtuvėj televizorių.
Man patinka šeštadieio vakarais išsidrėbt prieš teliką ir žiūrėt kokį ЛЕДНИКОВЫЙ ПЕРИОД (ir burnot ant Tarasovos už tai, kad jau visiškai nesivaldo ir atvirai rodo antipatiją balerinai (va, nepamenu jos pavardės. Pamenu tik tai, kad ją kažkada išmetė iš Didžiojo Teatro, nes ji per daug svėrė. Iš tiesų ji didoka bobela) ar КВН (ir burnot ant lietuvių už tai, kad jie neturi humoro jausmo).
Ir man patinka šeštadieniai, nes tada visada patikiu, kad esu laisva ir galiu daryt ką noriu. Gerai, kad yra sekmadieniai, kurie sako, kad nė velnio aš nelaisva.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą