nauji įspūdžiai, senos emocijos

Pastaruoju metu baisiai dažnai pykstu. Ant babūlų, nė iš šio nė iš to sugalvojančių, kad jom reikia eiti kitoj šaligatvio pusėj ir lendančių po kojom, ant statybininkiškai besikeikiančių dvylikamečių autobuse, ant draugų interneto ryšio, ant rūbų, kurie nesilaiko ant pečių, ant idiotiškos visuomenės ir visų lochų, kalančių jaunimui galvosna lėkštas mintis apie liauno [kaulėto] kūno grožį (c'mon, tai negi tuoj imsim dėkot hitleriui už koncentracijos stovyklas, kur vai vai vai, kaip žmonės išgražėdavo?? ), ant savęs pačios, kad nesugebu išlaikyti teigiamų emocijų ir leidžiu psicham suėst paskutinius geresnės nuotaikos galiukus, ant žmonių, išradusių popierizmus, ant namiškių už pokvailes šnekas, ant "akademinės visuomenės" už gynimus, ant saulės, kad šviečia kaip žvėris ir aš vėl dryžuota, ant kremų nuo saulės, ant graužikų ligų, ant TĖVELIŲ "Maximoj" prie "tėvelių su mažyliais" kasos..

Ogi istorija paprasta. Kasų dirba mažai, žmonių parduotuvėj daug, ergo, kiekvienas mėgina įsitaisyt prie tos kasos, kur judėjimas vyksta greičiausiai.. Ir niekur nemačiau taisyklės, sakančios, kad prie tos sušiktos "tėvelių su mažyliais" kasos negalima eiti susimokėt už prekes jeigu tų tėvelių penkių metrų spinduliu nesimato. Taigis taigis, laukiam mes šiandien prie tos kasos (nesuprantu, kas per epidemija apėmus parduotuves - lėčiau viskas vykt jose vargu ar begali), laukiam. Jau tuoj tuoj bus skanuojamos mūsų prekės. Ir štai iš už nugaros pasigirsta bambėjimas, kad prie kasos susirinkę "turbūt nėšti" nachalai ir panašaus tipo išgamos. Gaila, kad nesu pakankamai drąsi ir nuovoki, ir stipriausios emocijos mano smegeninę, aišku, pasiekia po laiko, t.y., tada, kai tegalima burbėt ir įsivaizduot kerštą. Kas gi beliko kai už nugaros susirinkę NEnachalai ir visa NE idiotai (žmonės, jūsų kasa, reikalaukit teisybės, bet ne lyg tarp kitko varydami ant liaudies, o tiesiai šviesiai pareikšdami savo teises į "privilegijas")? Taiptaip, kraustytis kiton kason. So much for a nice evening.

Baisiai norėčiau sugebėti tokius vat mėšlinus patyrimus pamiršt, betgi užsiciklinu ir vis persukinėjupersukinėjupersukinėju viską ir galvoju, kaip čia būčiau galėjus pasielgti, kad ir tie NEnachalai pasijustų maloniai. Ir galgi mano baisus noras atsiteisti yra kvailas, galgi norėjimas kaip nors pasiekt tą vadinamą closure tikrai yra nachališkas. Bet man tikrai tikrai atrodo, kad šiuo atveju pasielgta buvo labai praščiokiškai.

Oh well oh well, TA "Maxima" nuo šiol įeina į mano vietų, kur eiti draudžiama, sąrašą. Bad memories took me over, man.

dar truputis negatyvo

Nepatinka man lietus. Pastaruoju metu ir taip atrodo, kad sustojo bet koks veiksmas mano gyvenimėly, o lietus, apdirbantis lauką būtent tada, kai turėtų vykt įdomiausi renginiai (lauke), dar labiau stabdo reikalus. Ir debesys, iš kurių, atrodo, vietoj lietaus tuoj tuoj pasipils pelenai, spaudžia galvą, stumia lovon, bado akis pagalve ir antklode.

Set me free

savaigal.. aha, jau sakiau

Pradėjau skaičiuoti dienas ik išvažiavimo Norvegijon. Liko 19, tik nuo to nelabai tegeriau, jeigu visai sąžiningai. Baisiai nekantrių padarų ratui priklausau, kuo arčiau mano laukiamas įvykis, tuo ilgiau, atrodo, jo reikia laukti. Prieš porą mėnesių švilpčiojau, kaip greit prabėgo pusmetis namie, kaip jau beveik jaučiu oro uosto šleikštulį, kai iš visų pusių apspinta svetimi atsisveikinimai ir savasis tam kartui patampa dar sunkiau pakeliamas. Bet, va, liko jau netgi MAŽIAU nei trys savaitės ir še tau, kad nori.

O šiaip, aš visada kartoju (kiekvieną savaitgalį sau patyliukais keikiuosi), kad baisiai nemėgstu savaitgalių ir kaip baisiai aš jų nemėgstu. Tai va šitas savaitgalis jokia ne išimtis, ir vėl mano dainelė ta pati ir tebūnie man už ją atleista.

Tuo savo transliaciją pabaigsiu ir pulsiu skųstis kukiui savo kas savaitgalį subeprasmiškėjančia gyvensena.

pabaiga įpusėjo

Taigi va, dabar jau galiu vadintis tikra absolvente. Bakalaurinis priduotas, liko dvi savaitės iki gynimų, laikas imti drebint kinkas jau nebe dėl to, kaip pavyks pabaigt savo išvedžiojimus, o dėl to, kaip čia tuos išvedžiojimus reiks pristatyt. Oh well, prisimenu, kaip prieš kokį mėnesį su T. šnekėjom, kad OU MAJ GAD, kiek mažai laiko liko iki Loen'o ir kambarių šveitimo viešbuty, ir OU MAJ GAD, kiek dar daug visko reikia nuveikti. Ogi dabar beliko jau visaaaaaai truputėliukas.

O tingisi šimtąkart labiau.

Marcelijus Martinaitis

AN EXPERIMENT

What didn't he do
so that he would be
what he already was
without trying to be
what he already was

What didn't he try �
he sang in a choir
bought new ties
shoe polish
a full length mirror
learned to admire landscapes
to love wild animals

All in vain
he thought
after all it's impossible
to become what you already are
and when you try to be
what you already are
then you are not already
what you already are

What he didn't try
that he might become
what he already was
then he would already be
what there already wasn't

And he thought
Lord, what if
someone saw me?
how embarrassing
he thought
while it's still not too late
I must run

And he broke into a run
knowing
that he wasn't running
by himself in the way
he would run for himself
in the way he would run
without trying to run
as if he were running without trying
as one really runs

However much he tried
not to try
it was still trying
to try
not to try

How ridiculous
he thought
how ridiculous
the whole thing is
it would seem that someone
is trying to mislead me
so I'd become even more confused

Yet it is impossible
to run so that you don't run
and still you must run
so that it doesn't look
as if running
you are trying
not to run
because maybe a higher force
is watching you

If you were to stop
he thought, then again
you wouldn't stop by yourself
wanting to be what
you already are not running
and therefore you must run
to run away somehow
from this silly running

And he runs
with feathers from his pillow sticking to him
with eyes that don't see
he runs running to remain first
and is chased
by the bodiless forces
of several worlds.

*******

Nusibodo nieko nežinoti, garbės žodis, užkniso amžiais kažko lūkuriuot ir galvot, kad - o ką aš ŽINAU - galgi čia viskas taip/ ne taip, o gal čia viskas sąžiningai/ nesąžiningai, nuoširdžiai/ nenuoširdžiai, o gal čia tiesa/ netiesa, teisybė/ neteisybė - nafiknafik - kiek galima? Taiiiiiip norisi jau padėt tą suknistą tašką ir tiesiog imt gyvent, bet smalsumas tempia kiton pusėn.

Grimztam, kapitone.

saldžiarūgščiai

Kartais nutinka tai, kas priverčia prisiminti kažką, ką padarei seniai seniai. Ir tada plaučiai pučiasi pučiasi puuuuučiasi, nes pasidaro labai gera. O kai pasidaro labai gera, nesinori galvoti apie tai, kas nelabai gera. O trečiadienį, vat ir bus sunkoka. Bet forhaapentligvis bus viskas gerai. O kol kas krečia nervingas drebulys tuos mano iš malonaus netikėtumo besipučiančius plaučius.

Vaska niekaip nepasveiksta, trečiadienį teks vargšiukui kratytis dėžėj - gabensiu pas veterinarą. Forhaapentligvis labai baisu nebus. Forhaapentligvis pasakys, kad viskas jam bus gerai. Prašauprašau.

Dar kartais nutinka tai, ko negali pavadint atsitiktinumu, bet kam kitas pavadinimas nelimpa. Namiškiai mėnesį kaulijo vienos tokios nuotraukos. Aš jos neturėjau, o kad apturėčiau, būtų tekę man kaulyti. O aš nemėgstu kaulyti to, be ko šiaip jau galima apsieiti. Tai štai buvau griežta ir ištikima pati sau. Ir ta nuotrauka pati ėmė ir atkeliavo. Bet vis tiek niekam aš jos nerodysiu. Liksiu ir toliau griežta ir ištikima pati sau.

BėA

Valiovaliovaliovaliovaliooooooooooooooovaaaaaaaaaaaaaaaalio!

Gyvenimas pasidaro daug daug DAUG šviesesnis, kai vadovei išsiunti BA juodraštį. Ne šiaip įvadą ar teorinę dalį, o VISĄ darbą. Ir - taip - liūdnoka pasidaro, kai prisimeni, kad kažką dar reikės taisyti, gal kažką teks prirašyt, bet. BET. Gi baisiausias siaubas jau praeity, baisiausi nežinojimai, kaip pasakyti tą ar aną, labiausiai erzinęs minčių nebuvimas, ilgas ir nuobodus citatų ieškojimas, gniuždantis sėdėjimas bibliotekoj įsikandus kokią filosofinę knygą bergždžiai mėginant susikaupti, "Snickers" ir smarkiai persaldintos kavos pirkimas tikintis, kad cukraus perteklius šįkart reikš ir protingų miničų perteklių, pilkas pilkas pavydas tiems, kas jau tam kartui atsikankino, neapykanta idiotiškoms "akademinės visuomenės" tradicijoms ir niekam nereikalingiems formalumams - VISA tai jau šiandien guls po kitais įspūdžiais ir, tikiuosi, nekankins manęs nemigos naktim. Bent šiemet.

atodūsis

O man tai šiandien jau koks trečiadienis. Galva kaip balionas - pripildyta to, ko reikia, kad galva vadintųsi galva, bet šiaip tuščia, be minčių, ir geriau jau tų miničų neatsirastų, nes nuo jų pradeda skaudėti. Todėl, kad tris dienas sėdėti pešant mintis minteles mano galvelei buvo pernelyg sunku, ir dabar ji reikalauja poilsio, o aš reikalauju, tariuosi su ja, kad dar kiek padirbėtų, kad galėčiau džiaugtis dar kiek priartėjus prie BA rašymo pabaigos, ir kad greičiau galėčiau pasakyti FREEDOM, dabar beliko tik apsiginti.

O iš naujienų serijos nieko malonaus nėra.
Nors šiaip kažkur išskaičiau, kad reiktų džiaugtis gavus nedviprasmišką pasiūlymėlį, aš asmeniškai didelio džiaugsmo nejaučiu. Pagarbos pasiūliusiajam - irgi. Nesuprantu, kodėl jie tokia lengva ranka nori sugriaut tokius mielus dalykus dėl poooooreikio? Oh well, ką gi ką gi, pasirodo ne taip jau viskas čia paprasta, kaip norėčiau.

Klausau kukio atsiųstos dainos ir baisiai noriu sulaukti susiorganizuoti kokį mielą pabuvimą gamtoj kokį gražų vakarą. Mmmm. Nes vat tokia vat nostalgiška ta dainelė. Man ji šneka apie vaikystės vasaras su visais jaukumais naivumais gražumais. Duokit man visa tai ir pasiimkit tai, kas pirmoj pastraipoj tupi.

vėl savaitgalis

GMD pramedituota prie kompiuterio mėginant pažadinti galvą ir priversti mąstyti, matyti tekstą "iš viršaus", įžvelgti jame tai, ko paprasti mirtingieji neįžvelgtų, ir savas įžvalgas užrašyti ne visiems paprastiems mirtingiesiems suprantama kalba.

GMD pramedituota užsigeriant puslitriu kavos, pasigamintu norint pažadinti galvą. Bet galva mano grasinimų neklauso, kava jos mąstymui neprišaukia. Galva prabunda nušvinta pašnekėjus. Ir ne su bet kuo, bet visgi apie bet ką. Apie lempą iš loppemarked, lagaminą iš to paties loppemarked, skirtumus tarp JPG ir jpg ir neįtikėtinai vėžlišką internetą.

GMD beslenkant, vėjy besiblaškant mano galvelė išspinduliavo visus netgi du puslapius kol kas neaišku ko. Ačiū, galvele.

O galvelei palaimingai besiilsint po be galo įtemptos darbo dienos, kurią visi normalūs (ir ne visai) žmonės praleido slankiodami po GMD renginius, aš dabar medituoju su kukio muzika, neaiškiais pamislijimais pasvajojimais ir pergalingu žinojimu, kad viskas šį mėnesį bus gerai. Tuo aš jau kokį pusmetį rūpinuosi.

en av de mest triste kvelder i mitt liv

Dar pratinuosi prie, regis, kasdien vis kitokios kasdienybės. Šiam mėnesiui - su daug susikaupimo, apmąstymų ne apie tai, apie ką norėčiau, autobusinių pamąstymų būtent apie tai, kas įdomu, visokių prisiminimų ir paspėliojimų iš serijos "o kas būtų jeigu būtų", nostalgiškų spoksojimų į medžius ant kalnelio priešais namus ir pasvajojimų apie tai, kas bus, ir apie tai, kas galėtų būti, jei ne tas ar tas ar dar tas.

Pamažėle susigyvenu su vėl atslinkusiu liūdesiu ir man kažkodėl atrodo, kad šįkart jam pas mane svečiuotis patiks. Daug kampų jis turi iššniukštinėti. Gal ir gerai, aha, šiam mėnesiui užteks. O paskui žiūrėsim. Tiesiog kai supranti, kad jau jau mini ant kaži kokio naujo slenksčio, apie kurį anksčiau tik pasvajodavai ir galvojai, kaip turėtų būti nuostabu būti prie to slenksčio, kai jau jauti, kad viskas tuoj tuoj ims ir apsisuks šimtu aštuoniasdešimt laipsnių, darosi jau nebe malonu - darosi liūdna ir baisu. O kai susivoki minanti kelis slenksčius vienu metu, atrodo, kad jokių talpų neužteks besidauginančioms baimėms ir liūdesiams sudėti. Ir belieka laukti tikintis, kad gal koks netyčia susiklostęs pokalbis padės, išspręs ką nors; galgi išeis išlankstyt savo kampus ir parodyti, kas ten sudėta. Ir gal jau TADA...

O pakolkas šmirinėja babaušiai mano kampuos.

loosin' it

Bijau.
Per savaitę reikia išsilaikyt įskaitą ir pabaigti bakalaurinį. Ir bijau skaityti ką parašius, nes labai nenoriu suprasti, kad viską reikia perrašyt pertvarkyt performuluot. Bijau aptingt.
Bijau pasiilgt žmonių;
ir dar daug ko - visko - bijau.
man prašom antistresinės arbatos ir žmogų.