skola?????????????????

WWWWWTFFFFF????? Turėti lochų dėstytojų jau darosi įprasta, o vat turėti lochų NEATSAKINGŲ dėstytojų - vis dar naujiena. Taigis taigis, informacinėj sistemoj prie kursinio skilties pas mane puikuojasi žodelis "nėra", o kiek žemiau parašyta, kad turiu 1 skolą.

Suprantu, kad žmonės gali būti užsiėmę ir panašiai, bet man kažkaip visada atrodė, kad universitetui pasišventę asmenys turėtų į savo darbą žiūrėt rimčiau, ar ką - mokslininkai visgi. Žmogus turėjo savaitę ir vieną dieną perskaityt ir įvertint kursiniams, dalį kurių, beje, jau buvo skaitęs. Tiesa, dalį darbo tas žmogus atliko - kai kurie grupiokai (grupiokės) jau seniai žino savo pažymį.

Žodžiu, aš baisiai įsiutus ir ne jokios sąžinės graužaties sakau, kad I.S.-A. yra KALĖ. Linkiu jai tai sužinoti.

://////

pyktis

Ogi aš dar nė neišvažiavau, o jau širstu ant vieno žmogaus, kurį neabejotinai susitiksiu Norvegijoj. Šššššmogelis baigęs švedų kalbą, todėl logiška būtų tikėtis, kad tas šššššmogus mėgins ištempti bent porą mėnesiukų Švedijoj. Bet instead tas asmuo ir toliau bus pati lėčiausia ir turbūt labiausiai nevykusi kambarinė visam viešbuty (neskaitant poros kitų pastoviai ten dirbančių).

Tiesą sakant, bijau išvis ten važiuoti, nes dabar namely, kur gyvensim, the boss bus būtent tas šššššmogus, NES ji ten pirmesnė atsikraustė. To make things worse, ji ten ne viena. Reiškia, the boss'ų bus dvi. Labai nenoriu įsitikinti, kad jos tikrai viena už kitą blogesnės. Bet jau esu beveik įsitikinus, kad po darbo į namelį grįžti nesinorės kaip ir pernai, kai su mumis mėnesį gyveno kitas šššššššššššššššššššššššššmogus, vedęs iš savitvardos daug labiau nei tas, kuriam paskirta pirmoji pastraipa. Nes ta, kuriai paskirta pirmoji pastraipa, su mumis ilgai negyveno. Bet net nebegyvendama kartu sugebėjo mane įsiutint ir išprovokuot parodyt savo balso sugebėjimus. Jau nebesididžiuoju tuo poelgiu. Jei sąžiningai, gailiuosi žvygtelėjus tą frazę užuot gražiai paprašius nežviegt.

:(

yeniler

Šiandien buvo sunki diena. Trečią valandą ryto kėliausi, kad pusę septintos jau būčiau namie. Su tėčiu keliavom iš kaimo. Visą kelią prasnaudžiau susirangius ant galinės automobilio sėdynės. Tenka pripažint, kad automobilis - toli gražu ne geriausia vieta miegui - jei galva nesitranko į dureles, tai kojos netelpa net sulenktos.

Grįžus namo nusnūsti nepavyko, tad teko pradėti dieną. Dešimt valandų lakstymo po miestą juodai apsirengus - sunkus išbandymas, kai lauke +30. O dar blogiau - tai, kad nugara nusvilus, dėl to tenka ją slėpt nuo saulės po kuo nors, o tas "kas nors" - megztinis. Plonas, bet juodas. Eeech.

O pasų poskyry, atrodo, bent pusė Vilniaus laksto. Bjauriausia, kad pusė tos pusės Vilniaus ten visiškai nereikalinga - tėveliai tempiasi savo vaikelius su visais vežimėliais, stumdosi, taip sakant, reikalauja pagarbos sau. Labai erzina.

O rytoj - kelionė į vlk, tada - padirbėjimas su privatininku, o tada vėl parduotuvės. O prieš miegą - lagaminų perpakavimas ir svėrimas. Ir dar kova su neaiškia sąžinės graužatim ir aiškų aiškiausia baime ir nenoru vėl gyvent po vienu stogu su bjauriais žmonėm. Ok, ok, kitokios auros savininkais :P

paduokit vargšui šviesos

Pačiai baisu, kokia ištižus esu jau antra diena. Sėdžiu namie, dedu kompresus, tepu kremais ir vis tikrinu, ar kaklas atsigauna, o tarpus tarp šitų užsiėmimų užpildo kompas. Rašau laiškus, kuriuos turėjau seniai parašyti, mėginu pradėti kalbą su Vilniaus TLK, iš kur kažkokiu paslaptingu būdu turėčiau gaut ES sveikatos draudimo kortelę, kurią, beje, užsisakiau bent prieš savaitę ir, kai tikrinu "užsakymo būseną", rašo "išspausdinta". Kokį biesą tai reiškia???

Dar mėginu atgaivint savo "kūrybinį aš", bet kol kas vis dar esu gilioj pamąstymų stadijoj, nes, iš didelio noro sukurpt kažką labiau "suaugusio", pripainiojau visko daug rašliavoj ir, norint, kad ta rašliava išeitų bent pakenčiama, bent truputį logiška, dabar reikia smarkiai pakrutint smegeninę.

Galvojau, kad norėsiu ką nors paskaityt, nusipirkau knygą apie V. Kernagį, apie kurią svaigau visą pavasarį, bet supratau, kad nieko gero iš skaitymo neišeis, nes nesugebu susikaupt. Vakar G. apšvietė, kad po savaitės (plius - minus) išvažiuoju, ir va TADA man pagaliau dašuto, ką reiškia negaluot nelaiku. Oooo, mamma mia, labai norėčiau, kad kaklas atstatytų savo funkciją iki kelionės, nes nujaučiu, kad aštuonias valandas kratytis staigius posūkius darančiam autobuse jaučiant pastovų skausmą - švelniai tariant, menkas malonumas. Apie fizinį darbą, kuris laukia liepą, jau išvis tyliu.

Help

FINISHHH

Visai visai VISAI netikėtai vakar pabaigiau kursinį ir šiandienai tepalikau jo redagavimą; jau išsiunčiau ir jaučiu toookį lengvumą :)

tiesa, tik "sieloj", nes atsibudau su perpūstu kaklu ir negaliu judėti - o reiškia, ir jaustis,- kaip normalus žmogus. Teko atšaukt visus šiandienos užsiėmimus ir, bent šiandienai, sėsliai įsikurt namie. Tai daryti sekasi gana prastai. Visą dieną geriu kavą ir žiūriu serialus, nors galvoj sukasi pora įdomesnių užsiėmimų ir mintis, kad pastarąjį mėnesį tik apie tokią dieną ir svajojau - norėjau būt visai laisva ir šūdmaliaut iki vakaro. Tiesa, ir maitintis kaip šimtą kilų priaugti norintis asmuo. Instead, ignoruoju alkį, nes jo NEignoravimas jau parodė savo pasėkmes, ir graužiuosi, kad šūdmaliauju.

oh well, bent nelyja.

Litauen: Norge

Pralaimėjom rankinį. Gaila. Nors, klausydama už nugaros sėdėjusiųjų komentarų, ir, aiškų, stebėdama žaidimą, supratau/ pastebėjau ir aš, kad lietuviai žaidžia prasčiau už norvegus - slenka slenka link vartų pasuodami kamuolį viens kitam, slenka slenka kol prieš vartus susiburia visi norvegai, išleisti aikštėn, ir tada lietuviukai meeeeta. Ir nepataiko. No wonder. Nesuprantu: čia treneris kaltas dėl tokio žaidimo ar žaidėjai šienauja? Labai pikta darosi prisiminus lietuvius, LABAI.

:(

Labanakc

vis dar sesija

liko vienas egzas, o kantrybės kažką daryt jau visiškai nebeliko. Garbės žodis, koks tikslas kalt iki pažaliavimo dėl kažkokio su*****to septyneto? Vienas žmogelis pasakė, kad filologai išlepę, nes visada gauna gerus pažymius. Jo, galbūt. Tai ir aš prie gero pripratau ir dabar mano baisiausias siaubas - juodžiausi paauglystės psichai, kai norisi sėdėt kur nors kamputy ir bandyt žliumbimu paskandint visas kada nors nutikusias blogybes.

oh well.

Geros kultūrkės šiąnakt.

nostalgija-ne-laiku-ir-ne-vietoj-ir-išvis-ne-prie-ko

Šiandien gavau paskutinę algą. Nežinau, ar labai nemangadu neatsisveikinus su kiekvienu, kas šiandien buvo sih'e, atskirai išeit. Esmė tame, kad vienintelis žmogus, su kuriuo ten susidraugavau, jau atostogauja :P ne, tikrai nesuprantu, kaip žmonėms pavyksta per pirmuosius darbo naujoj vietoj mėnesius su kažkuo susidraugaut ir labai pavydžiu. Nes bijau lįst prie žmonių. Eeeet.

Bet let's go back to what i wanted to tell.

Šiandien, jau susigriebus savo tūkstantuką žygiuodama iki stotelės, supratau, kad nenoriu išvažiuot. Iš dalies. Nes Norvegijoj viskas bus ne mano - ten net gatvės kitaip kvepia ir neapima joks jaukumo jausmas, kai važiuodama viešuoju transportu žiūriu pro langą ir matau besišnekučiuojančius žmones, nes, nepaisant trijų metų, praleistų mokantis norvegų kalbą, natūraliu tempu sakomo teksto suprasti kaip reikiant vis dar nemoku. Ir norvegai visi atrodo kiek pasikėlę, skrodžia tave akimis ir matai, kad jie mato, kad tu ne iš Norvegijos, ir galvoja, kad esi kvailas turistas, bet tu nesi turistas (o dėl kvailumo - bent jau savo - pastaruoju metu turiu vis mažiau abejonių, dėl to tyliu :P ), ir gyveni ne viešbuty ir net ne kokiam hostely, o turi nuomojamą butą/kambarį, o jie vis tiek galvoja, kad tu nevykėlis/-ė. Čia man taip atrodo. Tai va.

Didžiausia išvažiavimų bėda - ta, kad prarandi absoliučiai viską, kas per gyvenimą įaugo į tave, ir lieki visiška be pagrindo po kojom, ir turi krapštytis, kapanotis, kol bent kažką susikuri, o tada ateina metas grįžti namo ir viskas vėl griūva.

Dėl to labai norėčiau pagaliau pradėt gyvent sėsliai. Turiu omeny, ne šiaip TURĖT namus kaži kur, o turėt namus ir darbą, kuris mane pririš prie namų ir neleis išvažiuot kur nors labai ilgam. I would really appreciate that.

Va dėl to ir nemėgstu kelionių. Paskutinės savaitės prieš išvažiuojant amžiais patampa agonija (o kai ta prieškelioninė agonija dar ir sutampa su sesija, kai mėnesį dūsti kambary ar bibliotekoj prie stalo ir gaudai garsus už lango ir prisimeni tuos somewhat pasakiškus laikus, kai pats/-i lakstei po kiemus ir klykavai "kas žaidžia gaudynių" arba slapsteisi nuo kokio nors ala pikto vaiko ar Karinos, kuri išvis nekentė vaikų ir vadino juos šuniukais, ir spendei spąstus Karinai (dėjai į plastmasinį kibiriuką smėlį ir akmenukus, o po to galvojai, kur tą kibiriuką pritaisyti, kad jis nukristų Karinai ant galvos), o vakarais šešto aukšto balkone vaidindavai, kad leidiesi laiptais, o po to žaisdavai kortom su tėčiu ir sesėm, tada sumąstai, kad žmonės idiotai, nes ŠITAIP sukomplikavo gyvenimą) - tvarkykis popierius, sudarinėk reikalingų daiktų sąrašus, pirk viską, ko reiks, sverk lagaminus ir mėgink įsivaizduoti, kaip įkomponuosi kompiuterio dėklą į rankinio bagažo skyrių lėktuve ir t.t.. O tada pavakare sėsk ant dviračio ir važiuok "didįjį ratą" (Pašilaičiai - Gineitiškės - Zujūnai - Buivydiškės - Viršuliškės - Justiniškės - Pašilaičiai) ir važiuodama žvalgykis į namus, kuriuose gyvenantys žmonės "namie ir ten liks, o tu išvažiuosi", uostyk jazminų kvapą, rasos sudrėkintos žolės gaivą ir mintyse kauk, kad NENORI išvažiuot.

Kvaila iš tikrųjų, nes pati viską susiorganizavau, nieks nevertė ir iš namų nevarė - vis aš, aš. Bet galvoju, kad net jeigu turėčiau galimybę paskutinę akimirką apsigalvoti ir likt čia, nelikčiau, nes žinau, kad reikia to pusmečio be šeimos, reikia iš čia išvažiuot, reikia dar vieno perversmo - tokio, kaip tas, po pirmo kurso, kai supratau, kad visas mano gyvenimėlis iš tiesų buvo sušiktas, fantazijom aplipintas, ir iš tiesų nieko vertas; va tada supratau, kad reikia kažką daryt ir, regis, tą "kažką" nuveikt pavyko ir vis dar tą "kažką" veikiu ir esu begal patenkinta viskuo, kas dabar vyksta.

Išvažiuoju po dviejų savaičių, bet jau jaučiu tą jausmą, kai norisi pažiūrėt pro savo kambario langą kokią gražią pavakarę. Ššššššūdas, kaip nekenčiu tokių dalykų.

Bet užvis labiau nekenčiu sesijos.

Va taip relaksuojam.

Labanakc

Veronica decides to die

Užsimaniau paguost savo išvargusią galvelę bent filmu. Pažiūrėjau. Vietom patiko, vietom erzino klišės, vietom biesino labiau į išsidirbinėjimą nei į tikrą vaidybą panaši vaidyba, pabaiga nustebino, pagrindinė mintis smagi pasirodė.

Nemoku filosofuot, ir jaučiuosi baisiai nepatogiai mėgindama sukurpt kokius nors giliaiiiii gilius pasakymus (anądien rašiau kažką apie abitūrientų gyvenimą. Rašiau rašiau, susinepatoginau ir nusprendžiau neberašyti. Who cares? Visi žino, visiems aišku, koks tas laikotarpis turi būt, o jau kokiu jį pasidarai, yra tavo asmeninis reikalas. Aš, būdama baisiai bloga organizatorė tokiuose reikaluose ir išvis nemokėdama tvarkytis su savo pačios gyvenimu ir visokiais sukrėtimais, nesugebėjau pasidaryt taip, kad mokyklos baigimas - kaip ir išvis mokyklinis gyvenimas - man taptų kažkuo TOKIU. Nesugebėjau, ir tai jau mano reikalas. Dėl to visa ši be galo graudi istorija parašyta skliaustuose.), dėl to yra kaip yra - šitas blogas yra, matyt, pagal nekokybiškumą toks pat nevykęs, kaip ir keturiolikinių nesąmonės apie tai, kaip visokie niekšai drįsta jų nemylėt. BET šitą blogą rašo dvidešimties sulaukęs žmogus, tai labai norint galima stvert Todorovą ir pasakyt, kad kanono nepaisymas dažnai praplečia žanrą, which is good :) c'mon people, cheer up and flood the blogspace with meaningless texts because it's oooh so trendy :P

Tai va. Bet esmė šito įrašo turėjo būt ta, kad to filmo, kurį minėjau, kūrėjai buvo teisūs (lygiai taip pat, kaip būtų teisus bet kas, pasakęs tai, ką jie pasakė. Ar kažką panašaus): nematydami galutinio taško, pabaigos, mes kažkaip stebuklingai nevertinam to, ką šiaip vertintų normalūs, nesusireikšminę, kankinių-filosofų nevaizduojantys žmonės. Tiesiog mes visada norim kažko geriau kažkaip kitaip. Ir tai, ką turim, nublanksta palyginus su tuo, ką galėtumėm turėt, ir va tada prasideda egzistencializmas.

Linkiu išmokti norėti turėt tai, ką turim.

Labanakc

:(((

nu va, praganiau savo megztinį. Turbūt kažkokiu paslaptingu būdu sugebėjau neapsižiūrėt ir išmest jį. O buvo patapęs mano mėgstamiausiu megztiniu ir taiiiip džiaugiausi, kad vis dėlto jį nusipirkau (žiemą, kai prireikė). Nu po biesų, kodėl, kai tik imi iš tikrųjų vertinti kokius nors daiktus, jie ima ir pradingsta? :(

O dar iš naujienų - tai, kad vakar labai šauniai nukritau nuo dviračio ir dabar turiu tris mėlynes - dvi ant nugaros ir vieną ant kojos - ir dar biškių skaudančią ranką. Ir laikrodį su nuo smūgio skilusiu stiklu. Ooooh c'mon :/

Ir dar turiu naujus lęšius, bet neturiu konteinerio jiem įdėt.

Ir išvis, mane užknisa tai, kad mano smegeninė visiškai nekontroliuojama ir mąsto be manęs, taip sakant. Vos kas šaunesnio nutinka (kartais ir nieko nenutinka - aš tik smagiai pasijuntu), smegeninė ima piešti šauniausius tolesnės įvykių eigos scenarijus. O aš gi žinau, kad iš tiesų taip nebūna ir žinau, kad dėl šitos nuostabios priežasties geriau nė negalvot apie TOKIĄ malonią ateitį. BET kai procesas prasideda, jo nebesustabdysi :/ nu kaip, kaip KAIP priverst galvą mąstyt apie ką nors svarbesnio?
...toliau norėjau sakyt, kad jau fiziškai pavargau kovot su vis ne ten nulendančiom mintim.

Labanakc

norsk has stopped ruling

Aš suprantu, kad sesija turi atsijoti nevykėlius nuo vykėlių ir t.t., ir pan., bet man vis tiek kažkaip atrodo, kad HOVEDFAG egzai turėtų būti ruošiami sąžiningai. I mean, kas čia per nesąmonės - buvo sutarta: no nynorsk, no grammar, iiiiiir voila, yes nynorsk, yes grammar. Buvo pasakyta, kad vertimo užduotis aprėps visa tai, ką mokėmės - ir grožinius, ir NEgrožinius tekstus. Iiiiir NO grožinių tekstų! Gal man taip tik vaidenasi, nes esu baisiai pasipiktinus iš dalies savo durnumu ir iš dalies dėstytojų nesąžiningumu ar jų sklerozės kokybiškumu. Žodžiu, mano didžioji pavasario krizė prasidėjo ir labai nuoširdžiai tikiuosi, kad su dviračio atvykimu pranyks kaip dūmas, neblaškomas vėjo :P

Nes TIKRAI būt miserable yra šlykštu, juolab, kad visa likus žmonijos dalis (daugmaž) džiaugiasi kuo nors. Tai aš mielai prisijungčiau prie besidžiaugiančių. Pleaseplease