"Vienas gražiausių planetos vyrų" (pavardės nepamenu. Bet kalba ėjo apie "Doriano Grėjaus portreto" naujo filmo pagrindinį aktorių). Manding, labai idiotiška išvis organizuot tokius rinkimus. AS if išvaizda kažką reiškia. Nesąmonė.
O filmas pusėtinas. Tiesa, su pačiu portretu persistengta (o gal atvirkščiai stengtasi per mažai) - galiausiai tą portretą pavertė zombio atvaizdu, kas yra nu tiesiog nedovanotinas nusižengimas romanui, nes romane, aišku, tas jau galutinai išbaisėjęs portretas apibūdinamas kaip visiškai į save nepanašus, monstro portretas, bet filmmakeriai akivaizdžiai tą monstrą suprato labai paviršutiniškai. O aš taiiiip žavėjausi, kaip fainai apžaisti pirmi portreto pokyčiai. Žodžiu, nusivyliau šitu. Dar nusivyliau C. Firth'u. Nu ne jis turėjo vaidint Harį. Neįtikinamas Haris išėjo. Nebent kai jau paseno, bet tik tada. C'mon, Firth turėjo vaidint Bezilą.
O dabar apie tą naują įstatymą. WTF??? Kokio bieso dabar aš turiu mokėt už tai, kad pas mane at stalo stovi kompas, kišenėj turiu mp3, o tašėj - telefoną?? C'mon, people, wake up, krūva žmonių ir taip paskutinius centus skaičiuoja, o čia dar tie idiotiški papildomi mokesčiai. Total bullshit. Nors galėtų politikai susiorganizuot sau mokesčius už tai, kad jie yra politikai. Say, 2000lt/mėn :P
Nu va, supykau.
2010 m. balandžio 30 d., penktadienis
(yawn)
Pamiegojau tris valandas ir šiandien esu bjauriai išsekus, nervinga ir nekomunikabili. Nesuprantu, kaip kiti/-os sugeba mėnesių mėnesiais miegot vos po porą valandų per parą ir būt tokie aktyvūs. Mistika.
Aj nyd tū get mai slyp.
Aj nyd tū get mai slyp.
2010 m. balandžio 29 d., ketvirtadienis
labai piktas ir savigailos pilnas įrašas
boikotuoju visus psichus. Šiandien - ir save.
Džyyyyyzus kraist, seniai nesijaučiau TOKIA beviltiškai nevykusi. Metus knisamės su tais prakeiktais tekstų vertimais, o aš nesugebu pagaut sistemos. Tiksliau, nespėju jos pagaut, nes turiu per mažai laiko absoliučiai viskam.
Dar boikotuoju skype'ą ir sms'us, nes pastaruoju metu jie pasidarę absolutely useless - jei prispiria bėda ir reikia ką nors iš ko nors sužinoti, galiu rašyt sms, galiu rašyt į skype, o rezultatas vienodas - žmogus yra, bet jo nėra. Būtent MAN to žmogaus nėra. Šyyyypt. Čia šiaip jau dėsningumas - nuo mokyklos laikų stengiuosi niekam neįkyrėt ir per daug nešvytuot akyse, nesikabinėt ir pan. Bet matyt per mažai stengiuosi, jei jau sugebu žmones užknist alikevell. Oh well. Matyt reikia dar sąžiningiau viską rašytis užrašavkėn.
And the funny part is kad min. kitą dieną tas žmogus, kuris nusprendė, kad aš esu jau jį/ją daknisus negyvai (bet KAIP? Kai pasišnekam gal kartą per savaitę. Mistika :P), kitą dieną pats/-i pareiškia, kad OOPS, nepastebėjau... Pastebėjau, bet per vėlai... MAN, IT SUCKS. Taip, galima patikėt šitu, galima. Jei tai nesikartoja pastoviai. Bet gi kartojasi.
O šiaip man nusimato ilga bjauri naktelė, tai dabar man labai savęs gaila, nes akivaizdžiai prasėdėsiu prie kompo ir popierių iki paryčių ir rytoj knapsėsiu visas paskaitas. Bet ta nuostabia proga, kad dabar jaučiuosi baisiai nuskriausta, nusprendžiau parašyt viską, kas jau seniai sėdi galvoj. Dienoraštis visgi.
Džyyyyyzus kraist, seniai nesijaučiau TOKIA beviltiškai nevykusi. Metus knisamės su tais prakeiktais tekstų vertimais, o aš nesugebu pagaut sistemos. Tiksliau, nespėju jos pagaut, nes turiu per mažai laiko absoliučiai viskam.
Dar boikotuoju skype'ą ir sms'us, nes pastaruoju metu jie pasidarę absolutely useless - jei prispiria bėda ir reikia ką nors iš ko nors sužinoti, galiu rašyt sms, galiu rašyt į skype, o rezultatas vienodas - žmogus yra, bet jo nėra. Būtent MAN to žmogaus nėra. Šyyyypt. Čia šiaip jau dėsningumas - nuo mokyklos laikų stengiuosi niekam neįkyrėt ir per daug nešvytuot akyse, nesikabinėt ir pan. Bet matyt per mažai stengiuosi, jei jau sugebu žmones užknist alikevell. Oh well. Matyt reikia dar sąžiningiau viską rašytis užrašavkėn.
And the funny part is kad min. kitą dieną tas žmogus, kuris nusprendė, kad aš esu jau jį/ją daknisus negyvai (bet KAIP? Kai pasišnekam gal kartą per savaitę. Mistika :P), kitą dieną pats/-i pareiškia, kad OOPS, nepastebėjau... Pastebėjau, bet per vėlai... MAN, IT SUCKS. Taip, galima patikėt šitu, galima. Jei tai nesikartoja pastoviai. Bet gi kartojasi.
O šiaip man nusimato ilga bjauri naktelė, tai dabar man labai savęs gaila, nes akivaizdžiai prasėdėsiu prie kompo ir popierių iki paryčių ir rytoj knapsėsiu visas paskaitas. Bet ta nuostabia proga, kad dabar jaučiuosi baisiai nuskriausta, nusprendžiau parašyt viską, kas jau seniai sėdi galvoj. Dienoraštis visgi.
2010 m. balandžio 27 d., antradienis
2010 m. balandžio 26 d., pirmadienis
cv pragaras
Žmonės, jei turit studijuot ir dirbt, nesusiviliokit pasiūlymais verst cv ;)
Esmė ta, kad 22:00 grįžus namo po univero ir darbo į jokius popierius nebesinori žiūrėt. Taip elementarus dviejų lapų apimties cv vertimas užtrunka 10 dienų. Gauni grasinamą laišką iš to cv užsakovo, o kai susizgribus išsiunti vertimą, užsakovas prapuola ir sutarto atlygio gali nė nelaukt. Užsakovui dvigubas džiaugsmas - ir cv, ir 30lt kišenėj. Et, kaip visgi malonu būt forsu iš pedagoginio, sugebančiu aptarnauti ir maloniai aptarnauti klientus.
Šiaip aš ir pati, matyt, nebūčiau ėmus tų pinigų, nes tikrai negražiai išėjo, kad užtrukau su tuo cv. BET kita vertus, buvo leista žiūrėtis pagal savo užimtumą, jokio termino iki kada mirtinai reik, nepasakė, tai wtf, man. Vienžo, prisiekiau sau daugiau nebeapsiimt cv vertimo daryt. Arba užsiplėšiu šimtą lt už 1 cv. :P ne, gal tiesiog nebeversiu jokių cv, išskyrus savo pačios. Tep.
O šiaip gyvenimas vakar pagerėjo kaip reikiant. Gavau stipendiją ir sužinojau, kad vienas iš gegužės savaitgalių jau suplanuotas. Gooood. Tik, brač, apžvalgos ratą, mačiau, vakar ardė, kas reiškia, kad aš vėl nespėjau juo pasidžiaugt.
Good.
Esmė ta, kad 22:00 grįžus namo po univero ir darbo į jokius popierius nebesinori žiūrėt. Taip elementarus dviejų lapų apimties cv vertimas užtrunka 10 dienų. Gauni grasinamą laišką iš to cv užsakovo, o kai susizgribus išsiunti vertimą, užsakovas prapuola ir sutarto atlygio gali nė nelaukt. Užsakovui dvigubas džiaugsmas - ir cv, ir 30lt kišenėj. Et, kaip visgi malonu būt forsu iš pedagoginio, sugebančiu aptarnauti ir maloniai aptarnauti klientus.
Šiaip aš ir pati, matyt, nebūčiau ėmus tų pinigų, nes tikrai negražiai išėjo, kad užtrukau su tuo cv. BET kita vertus, buvo leista žiūrėtis pagal savo užimtumą, jokio termino iki kada mirtinai reik, nepasakė, tai wtf, man. Vienžo, prisiekiau sau daugiau nebeapsiimt cv vertimo daryt. Arba užsiplėšiu šimtą lt už 1 cv. :P ne, gal tiesiog nebeversiu jokių cv, išskyrus savo pačios. Tep.
O šiaip gyvenimas vakar pagerėjo kaip reikiant. Gavau stipendiją ir sužinojau, kad vienas iš gegužės savaitgalių jau suplanuotas. Gooood. Tik, brač, apžvalgos ratą, mačiau, vakar ardė, kas reiškia, kad aš vėl nespėjau juo pasidžiaugt.
Good.
2010 m. balandžio 24 d., šeštadienis
savaitgalis akademiškai
t.y., biblioteka šeštadienį, daug daug kompo sekmadienį. No recreation. Ūhuhūūū.
Užtat galiu pasigirt tuo, kad susitvarkiau reikalus su pajamų deklaracija. Ech, tik - deja deja - tų piniginių bėdų nemažėja. Šiandien, gal trečią kartą per pastarąjį mėnesį, sušlapus kairę koją nusprendžiau patyrinėt bato padą. Daug tyrinėt neteko - plyšys per pusę pado. Kaži, kodėl anksčiau neapžiūrėjau tų batų?.. Tai dabar turiu bėdą, nes reikia ieškotis ir pirktis kitus batus, o mano banko sąskaitoj - 3lt. O už stipendiją reiks darytis pasą. O už algą, kurią gausiu iš ŽG, reiks apsimokėt dar neapsimokėtą draudimą. Aišku, nedidelė suma, bet vis tiek gaila kažkokiam formalumui, iš kurio jokios naudos nė nebus. Pinigai balon. Luckily, SIH man tą sumą grąžins.
Apart from pinigai, beveik viskas eina beveik kaip per sviestą, kaip visada. Visai džiaugiuosi, kad anomalijos dar manęs nesusirado.
Šiandien priešais prezidentūrą kažkas kažką filmavo. Didžiai abejoju, kad ten galėtų būti kažkas rimtesnio nei koks serialas. Tai pakeliui į biblioteką dar spėjau pagalvot, kaip smarkiai visgi žmonės nusirito jei masiškai pradėjo gamint visokius mėšlus, kuriais užkiša tv eterį. Dar įdomiau - ką žmonės randa tam mėšle - scenarijus gi visada vienodas, tik veikėjų vardai skiriasi. Garbės žodis, ne-su-pran-tu.
Užtat galiu pasigirt tuo, kad susitvarkiau reikalus su pajamų deklaracija. Ech, tik - deja deja - tų piniginių bėdų nemažėja. Šiandien, gal trečią kartą per pastarąjį mėnesį, sušlapus kairę koją nusprendžiau patyrinėt bato padą. Daug tyrinėt neteko - plyšys per pusę pado. Kaži, kodėl anksčiau neapžiūrėjau tų batų?.. Tai dabar turiu bėdą, nes reikia ieškotis ir pirktis kitus batus, o mano banko sąskaitoj - 3lt. O už stipendiją reiks darytis pasą. O už algą, kurią gausiu iš ŽG, reiks apsimokėt dar neapsimokėtą draudimą. Aišku, nedidelė suma, bet vis tiek gaila kažkokiam formalumui, iš kurio jokios naudos nė nebus. Pinigai balon. Luckily, SIH man tą sumą grąžins.
Apart from pinigai, beveik viskas eina beveik kaip per sviestą, kaip visada. Visai džiaugiuosi, kad anomalijos dar manęs nesusirado.
Šiandien priešais prezidentūrą kažkas kažką filmavo. Didžiai abejoju, kad ten galėtų būti kažkas rimtesnio nei koks serialas. Tai pakeliui į biblioteką dar spėjau pagalvot, kaip smarkiai visgi žmonės nusirito jei masiškai pradėjo gamint visokius mėšlus, kuriais užkiša tv eterį. Dar įdomiau - ką žmonės randa tam mėšle - scenarijus gi visada vienodas, tik veikėjų vardai skiriasi. Garbės žodis, ne-su-pran-tu.
2010 m. balandžio 21 d., trečiadienis
šniurkšt. literally.
Žinojau, kad būtinai pasiligosiu pačiu netinkamiausiu metu. Taigi taigi, atėjo tikrai tikrai pats netinkamiausias metas sirgt ir aš sėdžiu apsikabinus nosinių pakelį. Ir termometrą. Ir visa kita, kas padeda ištvert peršalimą.
Taiiiip norisi bent vieną dieną ramiai prasivoliot namie, be jokių liūdnų minčių apie neišverstą kaži kokio vunderio iš VPU cv. Tiesiog smagiai nieko neveikt niekam nešokinėjant aplink. Ligos kartais irgi turi savų pliusų. Pvz., prisimeni, žmogus, kaip faina būt namie.
--minties šuolis--
Šiandien darbe jau maniau, kad atėjo galas normaliam pamokų vedimui, nes, kaip man buvo nušviesta situacija, vienoj grupėj, kurią sudaro trys žmonės, iš kurių vienas nelanko paskaitų, mokinių žinių lygis nesvietiškai skiriasi - viena ciuocia atseit praėjus visą pirmą lygį, o kita ciuocia teišėjus pusę tiek. Oooou maj gad. O ta šaunioji a'la vunderė dar ir pareiškė norą kuo daugiau praktikuotis žodžiu. Košė malošė. Bet N., ta mokinė, kuri atseit mokėjo mažiau, po pamokos priėjo ir pasakė, kad viską praėjo kituose, žiauriai intensyviuose kursuo se, tik netiki tuo, kad viską moka, ir dėl to sugalvojo viską pakartoti. N. MADE MY DAY. Dabar, jai nežinant, galėsim gadint gyvenimėlį ciuociai vunderei >:}
Žinau, kad taip šnekėt yra daugiau nei negražu, bet - sorry atleiskit - primetinėt man savo pedagoginę kompetenciją kaip kažką viršesnio (ciuocia vunderė sakosi esanti mokytoja) yra švelniai tariant kiauliška. Jei jau sugebi, žmogau, mokytis savarankiškai ir žinai, kaip ką reik daryt geriau už mane, tai gal savarankiškai ir mokykis?
Išvis nesuprantu, kokio bieso žmogus didžiuojasi esąs mokytoju - durnesnę profesiją rast sunku.
Taiiiip norisi bent vieną dieną ramiai prasivoliot namie, be jokių liūdnų minčių apie neišverstą kaži kokio vunderio iš VPU cv. Tiesiog smagiai nieko neveikt niekam nešokinėjant aplink. Ligos kartais irgi turi savų pliusų. Pvz., prisimeni, žmogus, kaip faina būt namie.
--minties šuolis--
Šiandien darbe jau maniau, kad atėjo galas normaliam pamokų vedimui, nes, kaip man buvo nušviesta situacija, vienoj grupėj, kurią sudaro trys žmonės, iš kurių vienas nelanko paskaitų, mokinių žinių lygis nesvietiškai skiriasi - viena ciuocia atseit praėjus visą pirmą lygį, o kita ciuocia teišėjus pusę tiek. Oooou maj gad. O ta šaunioji a'la vunderė dar ir pareiškė norą kuo daugiau praktikuotis žodžiu. Košė malošė. Bet N., ta mokinė, kuri atseit mokėjo mažiau, po pamokos priėjo ir pasakė, kad viską praėjo kituose, žiauriai intensyviuose kursuo se, tik netiki tuo, kad viską moka, ir dėl to sugalvojo viską pakartoti. N. MADE MY DAY. Dabar, jai nežinant, galėsim gadint gyvenimėlį ciuociai vunderei >:}
Žinau, kad taip šnekėt yra daugiau nei negražu, bet - sorry atleiskit - primetinėt man savo pedagoginę kompetenciją kaip kažką viršesnio (ciuocia vunderė sakosi esanti mokytoja) yra švelniai tariant kiauliška. Jei jau sugebi, žmogau, mokytis savarankiškai ir žinai, kaip ką reik daryt geriau už mane, tai gal savarankiškai ir mokykis?
Išvis nesuprantu, kokio bieso žmogus didžiuojasi esąs mokytoju - durnesnę profesiją rast sunku.
2010 m. balandžio 20 d., antradienis
progress report: pusė
jė. Parašiau pusę rašinio, radau krūvą knygų, kurias turiu bent pavartyt bibliotekoj, kažkur kompe turiu pusę kursinio, kurio niekaip nesugebu pakoreguot pagal komentarus. Ir radau 2 muz. kolektyvus, kuriuos verta dėt į penkmečio alt.roko kanoną. Yo', man. Galėjau, aišku, taip šauniai susigriebt ir anksčiau. Bet, kaip rodo patirtis, darbščiausias, žmogus, tampi tik deadline'ui po kaklu pakibus.
Nekenčiu semestro pabaigų. Tada tiek visko prisikaupia, kad visi tie darbai ir išgyventos ar neišgyventos, parodytos (ir nelabai) emocijos susikrauna viena ant kitos ir atrodo kaip vienas didelis slenkstis, kurį būtinų būtiniausiai reik perlipt norint sėkmingai išvažiuot iš čia pusę metų pailsėt. :P Kai pagalvoju, kad pusmetį tupėsiu (hopefully) Norvegijoj ir mano tvarkaraštį sudarys 2 dalykai, atrodo daugiau nei verta dabar verstis per galvą ir biesintis dėl visko iš eilės.
Bet kai dar kartą pagalvoju, kad šįkart tai jau bus nebe šiaip išvažiavimas trim mėnesiams uždarbiaut, o emigracija pusmečiui, pasidaro nelabai faina. Tiesiog prisimenu kaip šlykščiai jaučiausi prieš išvažiuodama anksčiau ir kaip šlykščiai jaučiausi pirmom dienom išvažiavus, dingsta bet koks noras kur nors vykt. Buuuut it's all about getting over things. Yes.
Pusmetį turėt savo kambarį - c'mon, it's paradise ;)
Nekenčiu semestro pabaigų. Tada tiek visko prisikaupia, kad visi tie darbai ir išgyventos ar neišgyventos, parodytos (ir nelabai) emocijos susikrauna viena ant kitos ir atrodo kaip vienas didelis slenkstis, kurį būtinų būtiniausiai reik perlipt norint sėkmingai išvažiuot iš čia pusę metų pailsėt. :P Kai pagalvoju, kad pusmetį tupėsiu (hopefully) Norvegijoj ir mano tvarkaraštį sudarys 2 dalykai, atrodo daugiau nei verta dabar verstis per galvą ir biesintis dėl visko iš eilės.
Bet kai dar kartą pagalvoju, kad šįkart tai jau bus nebe šiaip išvažiavimas trim mėnesiams uždarbiaut, o emigracija pusmečiui, pasidaro nelabai faina. Tiesiog prisimenu kaip šlykščiai jaučiausi prieš išvažiuodama anksčiau ir kaip šlykščiai jaučiausi pirmom dienom išvažiavus, dingsta bet koks noras kur nors vykt. Buuuut it's all about getting over things. Yes.
Pusmetį turėt savo kambarį - c'mon, it's paradise ;)
2010 m. balandžio 19 d., pirmadienis
n klavišas neveikia normaliai. :/ vietoj pavadinimo
nu didž.gerb. bioinžineriai, palikit tekstų interpretavimą ir išdarkymą filologams.
Po velnių velniais, kartais tikrai bjauru turėt TOKIŲ liežuvio nenulaikančių ir išvis nekontroliuojančių giminaičių kaip mano sisolis. Jai turbūt būtų neprošal pasimokyt taktiškumo. Elementaraus mąstymo kalbant - kad kol kiti kalba išmoktų apmąstyti savo mintis ir atsirinkti, ką verta sakyti.
Man regis, būtent dėl liežuvio nenulaikymo ir kyla krūvos nesusipratimų. Kartais nespėji, žmogus, kaip reikiant suformuluot minties, ir jau mėgini reikštis (rezultatas - nieks tavęs nesupranta ir žiūri į tave baisiau nei ožka į nematytą augalą), kitais kartais pasakai pašnekovui nemalonų, šiaip pokalbiuose nepageidaujamą dalyką (ko rezultatas - ginčas kaip minimum). Ir biesai žino, kiek dar visokių nemalonių nusišnekėjimo situacijų prigalvot galima. Esmė tokia: amžiais vienaip ar kitaip nusipezatys žmonės galiausiai užsirauna. (gudru, ania? :D )
Tai dabar esu baisiai dėkinga tėčiui už kabinėjimąsi prie žodžių - palyginus su keliais liežuviapalaiiidžiais aš visai gerai moku nutylėti informacijos balastą. (išdidus atokvėpis)
labanakc
Po velnių velniais, kartais tikrai bjauru turėt TOKIŲ liežuvio nenulaikančių ir išvis nekontroliuojančių giminaičių kaip mano sisolis. Jai turbūt būtų neprošal pasimokyt taktiškumo. Elementaraus mąstymo kalbant - kad kol kiti kalba išmoktų apmąstyti savo mintis ir atsirinkti, ką verta sakyti.
Man regis, būtent dėl liežuvio nenulaikymo ir kyla krūvos nesusipratimų. Kartais nespėji, žmogus, kaip reikiant suformuluot minties, ir jau mėgini reikštis (rezultatas - nieks tavęs nesupranta ir žiūri į tave baisiau nei ožka į nematytą augalą), kitais kartais pasakai pašnekovui nemalonų, šiaip pokalbiuose nepageidaujamą dalyką (ko rezultatas - ginčas kaip minimum). Ir biesai žino, kiek dar visokių nemalonių nusišnekėjimo situacijų prigalvot galima. Esmė tokia: amžiais vienaip ar kitaip nusipezatys žmonės galiausiai užsirauna. (gudru, ania? :D )
Tai dabar esu baisiai dėkinga tėčiui už kabinėjimąsi prie žodžių - palyginus su keliais liežuviapalaiiidžiais aš visai gerai moku nutylėti informacijos balastą. (išdidus atokvėpis)
labanakc
2010 m. balandžio 18 d., sekmadienis
somebody shoot me in the head. twice.
taigi taigi. Šiadien vėl įsitikinau, pati sau įrodžiau, kad strapaliot ir klausytis muzikos vieu metu nemoku. Taigi taigi taigi, somebody shoot me in the head. twwwwice, ok?
Su sesėm nusivilkom į "Muse" (o gal ten gale turi būt -ė?..), į "Marakesh" koncertą. Nuoširdžiai tikėjausi bent 20 žmonių. Ok, ok, labai norėjau BANDOS, kur galėčiau pasislėpt ir niekam nežiūrint džiaugtis būgnų mušamais ritmais, fainom dainom ir nenusidainuojančiu vokalu. Deja deja, buvo ir krūta būgnų partija, ir geras vokalas, ir dainos gražios, tik bandos nebuvo. Iš pradžių koncertą stebėjo gal 10 žmonių (įskaitant porą dėdulių, kurie tvarkė garsą, ir, kaip K. paaiškino, grupės fotografę). Tai va. Koncertui įsibėgėjus pora žmonių išėjo ir likom, švelniai tariant, mes ir dar viena panelė, baisiai entuziastingai strapaliojus (kaip aš jai pavydžiu).
Dabar man gėda dėl lietuvių nesugebėjimo ateit į koncertą :P ta grupė, aišku, nėra dar baisiai populiari, bet dabar juk pats įdomumas, kai viskas daroma nuoširdžiai ir t.t. eeech. Dar man gėda dėl jau minėtos mano pačios ydos - stovėjau priešais muzikantus ir kinkavau galva į taktą, gal kiek judinau kojas ir pečius. Va tiek vat. Vat taip vat. Sakau gi, kad nemoku šokt. Ir šiaip kai klausau muzikos, ypač jei tai būna dainos, kurias girdžiu pirmą kartą, susikaupiu muzikai, o šokant reik - man - susikaupt šokiui, ko aš didžiai negaliu pakęst. Bet gal kai turėsiu daugiau laiko teks palankyt kokius nors šokius. Tuos, kur valsus šoks moko. Gal kada pravers :P
Ir šiaip įsivaizduoju, kaip dabar jaučiasi muzikantai ir nuoširdžiausiai juos užjaučiu. Ir manau, kad į Lietuvą jie nebegrįš. Gaila. :(
Iiiiiiir dar kartelį: somebody, please shoot me in the head.
Su sesėm nusivilkom į "Muse" (o gal ten gale turi būt -ė?..), į "Marakesh" koncertą. Nuoširdžiai tikėjausi bent 20 žmonių. Ok, ok, labai norėjau BANDOS, kur galėčiau pasislėpt ir niekam nežiūrint džiaugtis būgnų mušamais ritmais, fainom dainom ir nenusidainuojančiu vokalu. Deja deja, buvo ir krūta būgnų partija, ir geras vokalas, ir dainos gražios, tik bandos nebuvo. Iš pradžių koncertą stebėjo gal 10 žmonių (įskaitant porą dėdulių, kurie tvarkė garsą, ir, kaip K. paaiškino, grupės fotografę). Tai va. Koncertui įsibėgėjus pora žmonių išėjo ir likom, švelniai tariant, mes ir dar viena panelė, baisiai entuziastingai strapaliojus (kaip aš jai pavydžiu).
Dabar man gėda dėl lietuvių nesugebėjimo ateit į koncertą :P ta grupė, aišku, nėra dar baisiai populiari, bet dabar juk pats įdomumas, kai viskas daroma nuoširdžiai ir t.t. eeech. Dar man gėda dėl jau minėtos mano pačios ydos - stovėjau priešais muzikantus ir kinkavau galva į taktą, gal kiek judinau kojas ir pečius. Va tiek vat. Vat taip vat. Sakau gi, kad nemoku šokt. Ir šiaip kai klausau muzikos, ypač jei tai būna dainos, kurias girdžiu pirmą kartą, susikaupiu muzikai, o šokant reik - man - susikaupt šokiui, ko aš didžiai negaliu pakęst. Bet gal kai turėsiu daugiau laiko teks palankyt kokius nors šokius. Tuos, kur valsus šoks moko. Gal kada pravers :P
Ir šiaip įsivaizduoju, kaip dabar jaučiasi muzikantai ir nuoširdžiausiai juos užjaučiu. Ir manau, kad į Lietuvą jie nebegrįš. Gaila. :(
Iiiiiiir dar kartelį: somebody, please shoot me in the head.
2010 m. balandžio 12 d., pirmadienis
-
Pavasarėja ne dienom, o valandom, o aš vis dar apsikrovus nebaigtais darbais ir deadline'ais. Kiekviena savaitė prasideda pažadu antradienį - arba blogiausiu atveju savaitgalį - padirbėti, o kiekvienas savaitgalis praeina besidžiaugiant miegu ir "neturėjimu svarbių reikalų", o po to savaitgalio ateina dar viena bjauri savaitė, ir taip mes einam link sesijos.
2010 m. balandžio 9 d., penktadienis
pikc. grįžo
nu šiandien viskas sukasi pasibaisėtinai ne į tą pusę. Bent jau pasibaigus paskaitoms.
Žvali ir viskuo patenkinta, besimėgaudama aplink skambančia kalba nurioglinau stotelėn, įsėdau į trūliką ir... Taip žiauriai - garbės žodis - dar gyvenime neknapsėjau. Nes galva nusviro. Iš tiesų tai tai matyt ta mano galva tabalavo į visas puses. Negi teks penktadieniais iš univero namo vaikščiot pėsčiom?
Žvali ir viskuo patenkinta, besimėgaudama aplink skambančia kalba nurioglinau stotelėn, įsėdau į trūliką ir... Taip žiauriai - garbės žodis - dar gyvenime neknapsėjau. Nes galva nusviro. Iš tiesų tai tai matyt ta mano galva tabalavo į visas puses. Negi teks penktadieniais iš univero namo vaikščiot pėsčiom?
Užsisakykite:
Pranešimai (Atom)