beveik mėnuo

dar pora dienų ir jau būsiu čia išgyvenus ištvėrus pradirbus pranakvojus visą netgi mėnesį.

Šiandien sugalvojau, kad jau užteks ilgėtis namų namučių ir, kad jau aš čia, reiktų pagyvent ČIA užuot grįžinėjus į visokius neįsimintinus, bet kažkodėl atminty išlikusius vakarus, praleistus riedant troleibusais. Aišku, šita nuostabi idėja galėjo ateit ir anksčiau, o jeigu būčiau protingesnė, vos atvažiavus būčiau persijungus į norvegišką režimą. BET. Jest kak jest, taip sakant.

Vakar mėginau šnekėti rusiškai. Siaube siaubeli, kaip greit dingsta įgūdžiai. Norvegiškai bendraut darosi lengviau nei rusiškai. Baisu. Litterally, BAISU!

Atvažiavo A., prisijungė prie lietuvių kambarinių gaujos ir žada labai smarkiai paįvairinti mano laisvalaikį. Jaučiuos truputį kaip auklė (kuria patapdavau iškart po to, kai pernelyg meiliai nusišypsodavau giminių vaikams), kažkodėl jaučiuos atsakinga už A. Nelabai prie dūšios man tokia atsakomybė, bet galgi iš viso šito извлеку ką nors naudingo. Mat pastaruoju metu LABAI daug visko išeina išpešt iš bet kokio bendravimo. Nothing material - tik visokie suvokimai. Labai norėtųsi pagaliau pradėti gyventi pagal tuos suvokimus, bet neaišku kodėl to padaryti niekaip neišeina.

emigracijos siaubai

Oooo, mamma mia, kaip pasiilgau savo brangiojo radijo brangiųjų laidų. Tiesiog lomkės mane laužo. Stengiuosi prisimint, kaip saulei spiginant į akis stovėjau trūlike ir klausiau "savo" laidų, ir visos bėdos tam kartui būdavo prapuolusios. Ėch. Nene, ilgai aš čia tikrai nepragyvensiu kol RC nesutvarkys savo internetinės transliacijos tarptautiniu tarpvalstybiniu mastu.

Pamažėl įsivažiuoju į kambarinės rutiną, nevisavertiškumo kompleksas, pirmom darbo dienom kamavęs, jau prapuolė, dabar reikia išnaikinti nekantravimą sėsti į autobusą, važiuojantį į Oslą, iš kur lėktuvėlis spalį mane pargabens namolio.

Tuo tarpu vis tikrinu savo skaudulius ir drebu, kad tik neatsirastų naujų. Bet tai jau visai kita istorija.

Kažkur išgirdau labai šaunų pasakymą, kad jeigu su žmonėm bendrauji nesitikėdama/-s neigiamo atsako, tokio atsako ir nesulauksi. Išbandžiau tai su J. Suveikė.

o šiaip viskas čia po senovei - svečiai atvažiuoja, svečiai išvažiuoja, svečiai sugalvoja praleisti dar vieną naktį viešbuty, svečiai prašo rankšluosčių, svečiai prašo pakloti papildomų lovų - because some things never change.

Tuščia

Kukis sakosi nesuprantanti, kodėl taip greit po bakalauro gynimo išskuodžiau Norvegijon.

Oficiali versija: ochhhh, kaip pasiilgau Norgės, kaip noriu vėl turėt savo kampą, savo kambarį, kaip man reik pailsėt nuo namų ir namiškių.

Visa tiesa, tik tiesa ir nieko kito: čia - darbas, čia žmonės, kurių Lietuvoj vargu ar pamatyčiau ir per tą laiką, kol nemačiau, jų labai pasiilgau. Namie - vasara ir vakuumas. Didi vienatvė ir baisus liūdesys dėl savo nesutvarkyto gyvenimo, įkyri baimė dėl to, kas bus toliau ir amžini psichai dėl to, kad reikia reikia reikia kažkaip judėt į priekį, bet och, kaip tai sunku. Žiauriai sunku padaryt visa tai, ką šiaip turėjau nuveikti paaulgystėj. Tai vat. Tikėjausi palikt visą tą tuštumą namie, nuo jos pailsėt porą mėnesių. Betgi ji atsivijo mane ir čia, ir neduoda ramybės.

Ir aš ir toliau gilių apmąstymų stadijoj, ir tie apmąstymai man vis dovanoja bjaurių nusivylimų. Matyt metas nustoti mąsčius. Mm?

atsargiai, durys užsidaro

Man patinka ala giliai filosofiniai pavadinimai. Tada kad ir koks prastas būtų tekstas, stengiesi jame įžvelgti gilią gilią prasmę ir, svarbiausia, visada tą prasmę randi. Tai tebūnie ir šitas prieškelioninis išsiliejimas giliai filosofinis. Toks filosofinis, kaip ir prieškelioniniai lakstymai po parduotuves ieškant pemzos ar tinkamos pudros.

Šiandien pasijutau GYVA - nė minutės ramybės, nė vienos idiotiškos minties apie tai, kad aš vienut vienutėlė čia kažkokiam vakuume, nė vieno nusivylimo savim. Tik gilus nusivylimas batais. Bet čia jau kita - visai ne filosofinė - istorija, kuriai šitam įraše visiškai nėra vietos.

Niekam šitam įraše nėra vietos. Netilps čia kažkodėl mane apėmus euforija ir juoko priepuoliai, ir nekantravimas greičiau pamatyti žmones, laukiančius TENAAAAAI, ir nekantravimas sutikti dar nesutiktus svarbius žmones, ir išvis nieks čia netelpa, ir ta proga baigiu šitą baisiai, tiesiog siaubingai filosofinį pasitaškymą.

Labanakt

og tiden gaar

Pamažėl pamažėl vėl pradedu stebėt savo apylinkes. Savo namų pamatus, po langais augančius jazminų krūmus, smilgų lingavimą, įkaitusių šaligatvių kvapą. Trumpam grįžtu į savo senąjį buvimą ir jaučiu, kaip laikas prieš išskrendant tirpsta tirpsta, sprūsta pro pirštus, senka senka. Patyliukais išsineša mano laisvos vasaros laisvų dienų laisvas akimirkas. Gal ir gerai.

Iš anksto tingiu dirbti. Nenoriu vėl lakstyt apytamsiais viešbučio koridoriais tampydama šlapius rankšluosčius ar purviną patalynę. Norisi dirbti kažką SAVO, kažką, kas VEŽ.

Bittersweet.

old source for new frustrations

Jau seniai nebuvau nei prie jūros, nei prie upės, ergo, neturiu aprangos maudynėms atitinkamai ilgai. O štai šiemet jos ėmė ir prireikė, ir puoliau ieškot ieškot. Bėda dideliausia kai tiksliai žinai, ko nori, bet tai, ko TU nori, tikrai nėra tai, ko nori DAUGUMA, reiškia tai taipogi nėra tai, ką galima rasti. Lietuvoj. Nei turguose, nei parduotuvėse - niekur pas mus nėra MAN tinkančio. Numanau, kad būtent TAS iki mūsų iš JAV dasikas gal po poros metų. Ėch. O jau buvau sugalvojusi nedaryti kompromiso ir ieškoti būtent TOKIO daikto, kokio man REIKIA. Vat dėl to mane kartais nervina šitas mūsų kaimas, kur nieko kito be kažkokių lievų trikampukų rasti neįmanoma.

O šiaip jes, laif gouz on, o visokie mano pasiruošimai, brač, eina šuniui ant uodegos. Akivaizdžiai dėl to, kad kažkuri mano smegeninės dalis dar galvoja, kad viskam turiu baisiai daug laiko. Ommmm. Negu vėl susnervinau?

TAIP!

Socially dead, emotionally - oh, so alive.

Pastaruoju metu nedidelė minčių įvairovė džiugino mano galvelę - BA, gynimai, PowerPoint'o prezentacija, darbo pabaigimas, Vaskos gydymas. Ir viskas. Ir tie keli track'ai plokštelėj jau buvo kiek pabodę. Ir gal dar ir dėl to šitiek nervų ląstelių padėjo galvas mano galvoj. Betgi šiandien uch, kiek pokyčių pokytėlių. Darbas baigtas, Vaska (kol kas) sveiksta, prezentacija įpusėta IR žinaužinau, jau net minučių tikslumu galiu pasakyti kada išnaikinsiu paskutinies studentavimo akimirkas savo gyvenimėly. Ir dėl to truputį gera.

Pradedu mokytis mėgti savo draugiją. Pamaniau, jei jau nėra kaip šitokią situaciją pakeist, ko gi čia graužtis? Ir mokausi pamažėl nepavydėt liaudžiai, besišlaistančiai gatvėm po kelis. Me, myself and I, taip sakant. Kol kas pakenčiama.

Lėtai lėtai ateina nauji suvokimai galvelėn, vidutinio senumo prisiminimai darosi vis šlykštesni ir įkyresni, užtat jau lyg ir žinau, kas čia kaip ir su kuo valgoma. Nedžiugina tie naujieji mintijimai, bet ŽINOT yra labai gerai. Dar geriau bus LEIST kitiems SUŽINOT tai, ką aš ŽINAU.

Einu aš su tom savo abstraktybėm abstrakčių sapnų sapnuot. Labanakc.