vat taip vat.

Naktį pamiegoti neišėjo. Matyt labiau bijojau tik literatūros teorijos egzamino.

Užtat štai šiandien, jau dabar esu atkentėjus trumpiausią sesiją savo gyvenime. Ar bent jau tikiuosi, kad atkentėjau (triskart spjaunu) ir dabar jaučiuosi turinti pilną teisę užmigti be liūdnų minčių apie nebaigtus skaityti/ daryti konspektus. Dabar mano sąžinę užsėdo bakalaurinis. Bet tai jau kita istorija.

Taip kad, mieli vaikučiai, aš asmeniškai skelbiu kalėdinių eglučių sezono pradžią ir einu kompensuoti miego trūkumo.

Labanakc

žinojau, kad taip pasidarys ant pačio galo gi, žinojau

I'm dreaming of a white Christmas
Just like the one I used to know

Ir taip toliau, ir panašiai. Šitą nuostabų rytą, kai atsibudau pasiligojus, tebūnie man ir visiems to norintiems Kalėdos net kai vietoj sniego ant žemės merdi apšarmojusi žolė.

Noriu papasakoti gerą istoriją apie šizofreniškai besišypsantį senį besmegenį, labai noriu, bet dar nesugalvojau tos istorijos. But I'm workin' on it!

Visu kuo šiandien pakylėta einu ieškotis vaistų.

hoHO!

maal

Turiu tikslą. Jei jau visai sąžiningai, artimiausiam laikui turiu DU tikslus:

Prmas: išgyventi antradienio egzaminą ir pasiruošimą jam, mat liko tai, kas kitiem gal neatrodo taip baisu, bet man, deja, yra baisiausia: viską persikartojus dar kartą prasibėgti per tą viską ir užkamšyt apkamšyt skyles. Labai tikiuosi praslyst. Nervina, kad per kiekvieną sesiją jaučiuosi taip, lyg ant turėklo stovėčiau ir stengčiausi išlaikyti pusiausvyrą. Bet tai labai sunku. Taip sunku morališkai, kad tai beveik virsta fiziniu krūviu. Uch.

Antras: iki važiavimo namo parašyti rašliavą.

Viskas paruošta, nedaug liko iki galimybės pasakyti VISKAS, ATLIKTA, bet kodėl kodėl KODĖL tas nedaug taiiiip ilgai tęsiasi? Garbės žodis, aš baisiausiai kenčiu. Chi.

Labanakc

rašom

Žinau žinau, krūvą kartų (turbūt) šnekėjau apie rašliavas ir tikrai žinau, kad esu ir apie pertrauką su rašykais šnekėjus. Bet vėl pašnekėsiu.

Prieš porą metų rašykas man buvo LYGIS, ir gauti neblogą įvertinimą RAŠYKE jau buvo pasiekimas. Bet dabar, kai pradėjau atidžiau sekti rašyko prozą (mat pertraukos mokinukai kažkaip įtartinai neberašo), supratau, kad rašykas miršta kaip kūrybos svetainė ir transformuojasi į one.lt, kas jau ir anksčiau buvo pranašauta. Gaila, gaila. Iš visų per savaitę publikuotų prozos gabaliukų geresnis.. vienas. Visi kiti - nors rašyko nenukuolinti (kas yra be galo keista, nes anksčiau rašykas kuo nuoširdžiausiai švarindavo savo teritoriją nuo visokių grafomanybių) - pertraukoj vargiai užsidirbtų pliaukštelėjimą delnais, atseit, tiks, bet dar reikia padirbėti. Žodžiu, dar sykį pasikartosiu: nusivyliau baisiausiai. Tiek pertrauka (dėl jos autorių neveiksnumo. Ir dėl to, kad ten tū autorių LABAI mažai), tiek rašyku (dėl to, ką jau aprašiau). Linkiu adminams vėl susikooperuoti ir pradėti rimtą veiklą kol dar visiškai neprarado entuziazmo rašyti identiškus komentarus po naujokų kūriniais.

O šiaip gyvenu gerai. Valgau sausainius su apelsinų želė, pratinuosi gerti kavą be cukraus ir organizuojuosi sau vakarines relaksacijas po sudėtingų dienų.

Labanakc

pūkšt

Esu be galo pasipiktinusi. Viena vertus, visiškai be reikalo, mat puikiai pamenu, kaip pati putojau, kai mano rašliavose trūkumų rado už mane keliais metais jaunesnis asmuo. Tai va, dabar kenčiu tą patį, ką prieš keletą metų priverčiau kentėt kažką kitą. Nelabai malonu :D

Bet esmė ta, kad vat šitam šitam šitam asmeniui akivaizdžiai trūksta žinių literatūros srity. Vien Barthes'o straipsnio apie autoriaus mirtį perskaitymas jam padėtų, bet labai abejoju, kad žmogus bent ieškos to straipsnio, mat yra och, koks gudrus ir protingas. Uchh.

Aš, aišku, irgi caca, nesiginsiu. Labai drąsiai pasireiškiau. Bet sąžiningai: nusibodo man ant pirštų galiukų vaikščiot - nieks dėl manęs taip nedaro. Va. Šniurkšt.

Einu darytis putojančio kavuko ir raminti drebančias rankas (nervai, nervai) :P

Labanakc, vaikučiai

Prieš (vėl) sėsdama prie konspektavimo sugalvojau pasidaryti sau Kalėdas.

Bergene nesninga, užtat lauke pamažu šąla ir išėjus į lauką gali užuosti žiemą (which is nuostabiai nuostabu, nes per sesiją visada šimtąkart baisiau trūksta to, ko labiausiai norisi). Man trūksta šalčio (check), šilto šaliko, kurį galėčiau patogiai apsivyniot aplink kaklą ir paslėpti jame nosį (beveik check), sniego, oranžinių naktų, kurios, beje, net kai po ranka nėra mandarinų, savarankiškai savanoriškai jais pakvimpa, man trūksta eglutės (kažkurį vakarą net sugalvojau, kokio dydžio ji turėtų būti ir kur stovėtų), stiklinių žaisliukų ir senų aliumininių girliandų skimbčiojimo, ir dar baisiai noriu pavaikyt Donką nuo eglės (ji mėgsta graužt ar trintis į šakas). Ir šiaip noriu durnių sų tėčiu sulošt porą kartų. Ką čia, norisi namo. Ir čia pasilikti norisi. Ėch, erasmus erasmus, ką gi tu darai. ššššššššyyyyyyyyyyyyypt. :)

įsimintina diena mano erasmusinėj kasdienybėj

!! Vienas egzaminas (labai tikiuosi) prastumtas, laukiam kito. Skersvėjis dūšioj, einu miegot. Galgi šia nuostabia proga susapnuosiu ką gero.

Labanakc

pokalbiai

Yra žmonių, tesugebančių pokalbio metu išvystyti vieną temą. Priklausomai nuo to, kas jų gyvenime dedasi. Vieni šneka visokius briedus apie gyvenimo neteisybę ir kitas abstrakčias blogybes, kylančias iš gyvenimo, sukeliančias gyvenimą ir lydinčias jį net kai gyvenimas baigiasi. Kiti kalba apie savo atgijusį asmeninį gyvenimą ir šimtąkart perklausinėja kaip atrodo tas jų asmeninis gyvenimas - ar panašus į tikrą, ar gražus, ar tinka,- tarsi pašnekovui (šiuo atveju - man) teks tą svetimą gyvenimą gyvent, turiu jį pasimatuot ir pasakyt "kaip rodo". Dar kiti apsėsti mokslų ir visi pokalbiai prasideda ir baigiasi mokslais. Nes tiesiog jų gyvenimas šiuo metu yra mokslai, vat ir viskas (keiksmai ir žaibai VGTU link).

Bet yra ir tokių, kurie gyvena mišrainę. Ir nebūtinai yra tuo patenkinti, nes mišrainė vis dėlto tam ir yra mišrainė, kad neaišku, kas ten svarbiausia, ir neaišku, kas čia iš viso per maistas. Žinai viena - visko po truputį, kartais skanu, kartais - ne; skaniausia (man) - iš parduotuvės, raudonos nemėgstu.

Bet aha, pašnekesiai. Taigi va, yra tokių, kurie nė neįsivaizduoja, kas jiems svarbiausia (nors visi visi žino, kas tokiam amžiuj turėtų būti svarbiausia). Aiškinasi savarankiškai, po truputuką, ir jokiu būdu nenori girdėti to, kas sklinda iš visų pakampių: ateitisateitisdarbasdėlateitiesmokslaimokslaikalimaskalimasegzaminaiegzaminaisvarbiausigyvenimepesirinkimairinkisrinkisskubėkdirbkvėliaunespėsikurtavoprotasnenemestavepalaikomjeigutaiyrataikotunoribetrinkisrinkisskubėkskaityktirkkalkkalkkalkkalk.

Mane vargina visokie pokalbiai ir dažnai mieliau sėdėčiau savam kampe tylėdama, mąstydama savas mintis ir nesigilindama į svetimas. Bet tada suprantu, kad kai pasiilgsiu šnekėjimo, vėl neturėsiu SU KUO šnekėti, jei nešnekėsiu dabar. Ir štai prasideda pokalbiai apie asmeninį, akademinį, mišraininį gyvenimą. Ir iš visų jų mažiausiai varginantys visada būna mišraininiai pokalbiai. Be temos, be apribojimų, be reikalavimų, be kaskart pasikartojančių klausimų, be moralų, be pamokymų, be nuobodžių nuzulintų skundų apie prakeiktą realybę - akademinę ir nevisai,- be baisių baisių neišsprendžiamų problemų. SU žmonėm, tiksliai nežinančiais, kur yra pagrindas ir kam jo iš viso reikia. Su POKALBIU, o ne monologu iš vienos ir mykimu iš kitos pusės.

Ir aš jau pasiilgau tokių pokalbių.

Fin

Jep, mano svečias išvažiavo ir ta proga truputį liūdna. Dėl to, kad svečio nebėr, ir dėl to, kad dabar tai jau tikrai prasidėjo sesija, kas reiškia, kad deja deja nebeteks "bambą skambint".

Bet apturėjau labai netgi smagias keturias dienas, kurių metu iš manęs nebuvo reikalaujama nieko, kas baisiai prieštarautų maniems įsitikinimams ar įpročiams. Smagu turėti žmonių, kurie yra taip panašūs į mane :)

23 days left and I am getting back to work.

sveiki atvykę, mieli sveteliai

vieton vieno žmogaus pamačius DU kiek sunerimau, bet, pasirodo, nebuvo dėl ko, mat antras žmogus buvo tokioje pat padėty, kaip ir aš - pasitinkančiojo.

Naktinėjimai beveik baigėsi, svetys svetelis nuvargęs ir nori miego. Ką gi, pabendrausim ryt. Ir poryt. Ir dar užporyt.

labanakc

you remember me

Tai štai, ko aš pasiilgau. Antros lovos ir žinojimo, kad kambary esu ne viena.

Pakampės iššluotos iššluostytos, viskas paruošta I. atvykimui. Baisiai didžiuojuosi savim, nes kamorkė dabar atrodo labai jaukiai, kuo didžiai abejojau prieš tiesdama ant grindų čiužinį ir "apiformindama" jį kaip lovą.

Noriu, kad su manim iki pat gruodžio 8 kas nors gyventų ir savo buvimu apramintų mano mintis, kurios labai dažnai ir gana dideliais kiekiais prašosi realizuojamos ištartu - ne parašytu - žodžiu.

Jaukuma.

where is the light

Šiandien suskaičiavau, kad universitetinio erasmuso, liko trys savaitės. Suskaičiavau ir nusistebėjau, kad tik dabar pasigedau stalinės lempos. Nea, nebuvau jos nusipirkus ir, kad ir kokia žiopla būčiau, manau, LEMPOS dingimą būčiau pastebėjus. Pratinuosi dirbti įsitaisius prie stalo, o ne tešlinėdama ant lovos, o kai temti pradeda anksti, kompiuterio ekranas būna menka pagalba mano perštinčioms iš įsiūčio akims :P matyt, grįžus namo, teks pabendraut ne tik su dantiste, bet ir su okuliste/-u.

Rytoj atvažiuoja I. Laukiu. Daugmaž. Seniai nesimatėm, net nebežinau, kaip čia eisis sutart. Bet laukiu nesulaukiu jau ne tik skaitymu užimtos dienos. Ir bišk padūstu kai pagalvoju, kad teks jau sąžiningiau prasieit po parduotuvę. Ir štai dabar grįžta prisiminimai, kaip jaukinausi kambarį ar pirkinėjau užšaldytus patiekalus - vaike vaike, ir kam tau to reikėjo?..

Nežinau, ar pasiilgau Vilniaus. Prisimenu, koks aptriušęs aptrupėjęs jis atrodė kai buvau grįžus prieš mėnesį, ir koks mažutėlytis pasirodė Vilniaus oro uostas, ir kaip ten viskas primityvu palyginus kad ir su Kopenhaga. Net Bergeno oro uostas, nors yra turbūt tokio pat dydžio, kaip Vilniaus, yra, palyginus su mūsiškiu, prabangus :P baisiai bijau pradėti ilgėtis Norvegijos ir - bent jau dabar - to visai nenoriu, tik kaži kaip man jau dabar aišku, kad kad ir koks savas man būtų Vilnius, jau nebebus TOKS savas ir TOKS mielas. Tai va dabar galima pasakyti, kad prakeiktas tas užsienis, jei jau sėja tokias nemalonias mintis žmonių galvelėse.

det var rart

Antra neveiksni diena iš eilės.

Užtat įdomi diena - sutikom gatvėj J. Ji nepažino manęs su T. Netrukdėm, mat buvo su savo meilium. Paskui Bryggene sutikom F. Jos nepamatėm mes, bet pasisveikinti pavyko. Sutikom du lietuvius. Šiaip mums buvo visai pakeliui, bet nenorėjom sekti jiems iš paskos, mat abu šlykščiai keikėsi. Pamatėm trūliką, parvažiuojantį į pradinę stotelę autiko pavidalu, t.y., nuleistais ūsais. Nuoširdžiai nesuprantu, kam Bergenui reikalingas tas trūlikas (ar tie trūlikai, jei jų daugiau nei vienas) - maršrutas tėra vienas, ir tuo vienu maršrutu dar važiuoja kitas autobusas. Bergenas susirinkęs visokį įmanomą viešąjį transportą, kas, aišku, yra miela, tik vis tiek lieka nuojauta, kad tai nelabai logiška.

Dar nelabai logiška yra, pvz., kopijavimo sistema - gali, aišku, mokėt grynus pinigus, t.y., apie 50ct ploti už vieną kopiją. O jei nori kopijuotis pigiau, be kreditinės kortelės neapsieisi. Čia apskritai kreditinė kortelė yra vienas svarbiausių daiktų, kas man, kuri tokios kortelės neturi, labai nepatinka. Laimei, T. turi kažką panašaus į kreditinę kortelę; ja ir naudojamės. Reiks ir man tokią susioganizuot. Berods, korteles, į kurias reikia įsidėt pinigų, kad galėtum jom naudotis, dalinti - Vilniaus banko atrakcija.

Vakar vėl teko pažindintis su nauju dėstytoju, t.y., kiekvienas studentas turėjo pasakyti iš kur esąs. Nemaloni dalis buvo ta, kad mudvi su T. nelaimingo atsitiktinumo dėka įsitaisėm arčiausiai dėstytojo, kuo jis pasinaudojo per pertrauką neturėdamas ką veikti - surengė kažką panašaus į interviu apie VU ir teatro studijas VU. Malonu, aišku, kai dėstytojai mėgina bendraut su studentais, bet erzina nejauki tyla, kuri būtinai būtinai atsiranda, kai nei dėstytojas, nei studentai nebežino nei ko paklaust, nei ką pasakyt.

panieko paneveikim dar truputuką.
ger'vakar'

žiema žiema. ateina?

Bakalaurinio tekstas pamažu auga. LABAI pamažu, bet jei kasdien parašau/ prirašau bent pastraipą, jaučiuosi labai netgi užtikrinta savo jėgomis. Tikiuosi, kad didž. gerb. vadovė kiek mažiau įsitikinus savo ekstrasensinėm galiomis ir bent iki KITO savaitgalio pasitikrins savo e-mail. Prašauprašau.

O šiaip sugalvojau, kad metas paskelbti žiemosžiemos sezono pradžios pradžią, mat peržvelgiau oro prognozes ir apturėjau dvigubą džiaugsmą:

1. artimiausiomis dienomis nebelis;
2. naktį jau 0C.

Labai netgi primityvu džiaugtis norvegiškomis orų prognozėmis, kurios dažniau negu dažnau būna netikslios. Dar labiau primityvu laukt žiemos it mažam vaikui ir gamint kalėdinius atvirukus. Tiesiog tokia ta mano tiesa: dienų dienas neišlendant iš kamorkės, nelabai su kuo pabendraujant dar ne to, žmogus, prisigalvoji. O ką padarysi - egzai ant nosies.

Labanakc

labai bloga diena

Šįryt išpranašavau sau blogą dieną - naktį ilgai nėjo užmigt, ryte per ilgai - ilgiau nei man įprasta - užtrukau pusryčiaudama, visai nepasilikau laiko palaukti kol laikrodis rodys 9:15, nes, mano laikrodžio duomenimis, išėjau iš kamorkės net vėliau nei 9:15.

Ir tikrai, diena nekokia. Didž. gerb. plepys dėstytojas akivaizdžiai pamiršo žvilgtelėti į laikrodį, dėl ko paskaita netyčiukais prasitęsė pusvalandžiu. Dalį to pusvalandžio jis su visokiausiais pagražinimais vyniojo mintį, kad į egzaminą reikia ateiti kuo išsamiausiai pasiruošus tik apie tai, kas tikrai įdomu, ir rašyti tik apie tai, kas tikrai tikrai įdomu.

Nesuprantu, kokia paskirtimi pagaminti mano guminiai botai - vandenį jie vis tiek leidžia ir po kiekvieno pasivaikščiojimo per lietų galiu džiovinti kojines. Matyt, kadangi sunkūs, jie pagaminti specialiai raumeniui pumpuot. Ačiū, tų raumenų pumpuot man nebereikia.

Sugalvojau kompensuoti miego trūkumą. Sapnavau, kad bėgu nuo pasuitusio manjako. Pastaruoju metu dažnai sapnuoju, kad bėgu nuo ko nors, jau net sapnininke ieškojau sapno reikšmės. Nieko gero man nieks nežada.

O dabar - vakaro vinis: mūsų šuo - Čika - pakeitė savininkus. Tėtis jau seniai grasino tai padaryti, bet niekas iš tiesų netikėjo, kad išdrįs. Matyt, todėl, kad K., kurios planai yra tiesiog PASMERKTI nesėkmei - akivaizdžiai dėl to, kad atsakomybės jausmo reikia daugumai jų įgyvendinti - taip ir neprisiruošė susiimti ir pradėti RŪPINTIS savo gyvūnu. Dabar vaiko visiems gaila. Ooooh, c'mon jau per vėlu gailėt. Nors ir auklėt dvidešimties metų sulaukusį sutvėrimą vėloka. Hm.

labanakc, vaikučiai

uginkalnis veršis? Dabar?

Kasdien sau primenu, kad liko mėnuo iki Bergen - Oslo - Vilnius. Ir šiandien dar porąkart tai prisiminiau. Tik staiga užtikau žinutę, kad Islandijoj ruošiasi veržtis dar vienas ugnikalnis. Mažesnis nei tas, kuris pašiko reikalus prieš pusmetį, bet vis tiek ugnikalnis, ir vis tiek baisoka, kad lėktuvai neskraidys. Bet aš labai labai labai tikiuosi, kad net jei jis išsiverš, išsiveržimo padariniai nespės pasiekt Norvegijos. Fingers crossed :)