daiktai

pradedu mąstyt apie savo internetinių apraiškų apmažinimą. Tereik surast reikiamus mygtukus. Va kai išsimiegosiu...

O kol dar neišsimiegojau, kol raminu sukilusias emocijas ir migdau pabudusią sąžinę, ant jos klijuodama draugių patarimus, šį bei tą pašnekėsiu.

Labai keista, kai staiga kažkam parūpsti, bet ne kaip žmogus, o kaip objektas, kurį įsigijus gali pasikeisti facebook statusą ir džiaugtis normaliu gyvenimu, tokiu, kokį gyvena "visi normalūs". Dar keisčiau, kai tenka laikantis savų principų ir bandant išlaviruoti tarp "norėčiau", "bijau" ir "netikiu", staigiai pristabdyti procesą, kuris, regis, neturėtų būti stabdomas.

Negerai, kai nedaiktai ima ir sudaiktėja. Ir iš jų, sudaiktėjusių, imama kaži ko norėti, reikalauti. Tai štai kai galų gale paskelbi apie savo žmogiškąją egzistenciją, imi ir lieki kaltas, nors nieko nepradėjai ir, jei jau visai visai sąžiningai, nieko ir neužbaigei - viso labo vos pristabdei.

Štai taip ir kaupiasi ant dūšios kalkės.

šūdžiai

Baisiai negražu, bet garbės žodis, man jau darosi pernelyg sunku laikyt pyktį užgniaužtą ir niekur jo neišleist. Dar negražiau yra tai, kad su didžiausiu malonumu įsivaizduoju, kaip mušu visus idiotus, nesugebančius tramdytis ir tuo besididžiuojančius. O dar baisiau yra tai, kad tuo pat metu apima bjaurus šleikštulys, nes žinau, kad nė paliest nenorėčiau tų aštuoniolikinių balbiesų, kuriuos harmonų audros dabar pradeda veikti kaip niekad stipriai. Ir kažkodėl man atrodo, kad dėmesio ištroškę ką tik pilnametystės sulaukę vaikiukai yra šimtąkart blogesni už keturiolikinius fantastikos ir meilės romanų gerbėjus.

Bandau save įtikint, kad ir su tokiais žmonėm naudinga susitikt - ugdausi valią ir kantrybę. Bet - herregud - šitoks tobulinimasis nevertas tiek nervų.

naujos pradžios

Dar pamenu, kai prieš daug daug, dauuuuug metų galvojau, kad namai yra pati universaliausia vieta. Kur daugiau gali daryt visa tai, ką gali dar daryt mieste? Valgyti, miegot, žiūrėti kiną, šokti (jei tik norisi), kvailiot iki paryčių ir taip toliau, ir panašiai. Tik pražiūrėdavau vieną dalykėlį: namie žmonių nesutiksi. Pasibaigė tas laikas, kai reikėjo visų bijoti ir šalintis, dabar reikia, kone gyvybiškai svarbu turėti žmonių. Ne tik namie. Ir ne univere. Šiaip, žmonių ir viskas. Su kuriais linksma, su kuriais norisi būti ir to buvimo nereikia pirkti kavinėse, teatruose ar restoranuose. Tokių, kurie iš tavęs nesitiki nieko daugiau ir nieko mažiau nei tu tikiesi iš jų.

Tokiomis sumautomis dienomis kaip šita, kai, neprasivartai lovoj iki pietų ir atsikeli anksčiau, kad spėtum kuo nors save nudžiugint, bet taip jau išeina, kad planas nesuveikia, nori nenori lenda galvon klausimas: o kaip žmonės žmones sutinka? Atrodo, dažnai apie tai susimąstau, bet niekada neįsidėmiu to konkretaus momento, kai kažkur galvoj kažkas cinkteli: susitikom. Ir žiuriu į draugelių grupes visur kur ir galvoju, kokia galėtų būt jų istorija, kas kurį pastebėjo, kas pirmas pasiūlė išeit paslampinėt. Ir jeigu tik būtų atliktas koks tyrimas, man kažkaip atrodo, kad jo rezultatai parodytų, kad žmonės absoliučiai visur žmones sutinka.

O tada, kai būna nelabai smagu, kaip, pvz., šiandien, kai supranti, kad senokai apturėjai žžžžiauriai smagų vakarą, ir ilgokai dar tokio neapturėsi, galvoji: o kodėl man neišeina sutikt daugiau tokių žmonių, kaip k.? Arba: o kodėl tokie žmonės, kaip k., būtinai būtinai turi išvažiuoti? O gal ir man kur išvažiuot?

trumpai

O kartais detalesni paaiškinimai padeda išvengti nesusipratimų, paliekančių kai kuriuos pernelyg geranoriškus asmenis idiotų vietoj.

200

Šita diena man nepatinka. Kalėdos man asmeniškai baigėsi nė neprasidėjusios. Jei sąžiningai, didesnės Kalėdos buvo lapkričio pabaigoj - gruodžio pradžioj, mąstant, kodėl patvory numesta guli pati gražiausia eglutė arba per storą sniego sluoksnį sningant tempiant du pilnut pilnutėlius lagaminus mantos, tikintis užuot nualpus visgi pasiekti tramvajaus stotelę.

Gal buvo per mažai visokių "Wham", Mariah Carey ar Chris Rea, gal - per mažai šalčio ir per daug tirpstančio sniego lašelių ant lango. Per mažai bendravimo, per mažai šurmulio ir per daug pastangų susiorganizuoti šeimynines Kalėdas, tokias, kokias rengdavom prieš keletą metų, kai visi visi norėjo kartu švęsti ir buvo nusiteikę gaudyt šventę.

Visokie snobai burba, kad viskas čia yra gryna komercija, grynas dirbtinumas. Well, aš asmeniškai mieliau sutikčiau Kalėdas kartu su tokiais, kurie nori susikurti - ir susikuria - Kalėdas kad ir pasitelkdami į pagalbą viską, ką rodo per "Home alone".

Stebuklų, aišku, nebūna, juos reikia patiems pasidaryt, bet tai yra visiška mission impossible, kai aplinkiniai, tie, su kuriais ir kuriems norima tą stebuklą sukurt, nėra bent dešimtadalį tiek entuziastingi.

Nusivylus ir pikta einu degradintis kuo nors iš kinematografų lentynų.

Labanakc

timeout

Nnu, atrodo, visos labiausiai gyvenimą gadinusios bėdos atidedamos pokalėdiniam laikotarpiui, tai giliai įkvėpkim, viską iškvėpkim ir baikim pakuoti dovanas. Šypt.

Ledas visur visur visur VISUR mane jau užkniso, o po to, kai šiandien pamačiau, kaip žžžžiauriai baisiai ant šono plojosi viena ciuocia prie buvusio Masiulio knygyno, supratau, kad ledas yra pats didžiausias blogis ir pati šlykščiausia nelaimė, kokia tik gali ištikti miestą ir dar pagalvojau, kad būtų neblogai jei mašinos pavažinėtų šaligatviais, nes ant kelių ledo beveik nesimato (taip, taip, reikia dėkoti ne tik mašinoms), ergo, jo nėra ir nė nesijaučia. Nes man nebepatinka džiaugtis senamiesčiu stengiantis nepamiršti, kad neatsargiai pasisukus įsistatysiu mėlynę. O šiaip žiema yra gerai, linkiu pavasariui ateiti kuo vėliau ir BE atšalimų.

Labanakc

kur, po biesų, teisybė?

Dabar paaiškinkit man, durnai, kur čia logika: erasmuso periodui mano studijos buvo pristabdytos, škias, aš kaip ir nebuvau vu studentė rudens semestrą, m? Tai kokio bieso dabar iš manęs lupami 520lt už rudens semestrą?????

Prisiminiau visas tas nesąmones, kuriomis, anot kažkokio (ne)mokslo turėčiau ramintis ir gerint sau gyvenimą:

1. nepasiduoti neigiamoms emocijoms;
2. "aš kupina meeeeeeeeilės";
3. "aš nežinau, kaip viskas turėtų būti";
4. nelyginti savęs su kitais.

ir nix*** šitos nesąmonės nepadeda, ir, bent jau kol kas, jos mane siutina tik dar labiau. Lengva taip šnekėt tiem, kas nesijaučia visiškais nevykėliais, bomžais, idiotais ir t.t.

O mano šį prieškalėdį nesibaigiančių bėdų sąrašą karūnuoja abitūrinė nežinia, kuri kažkaip aplenkė mane abitūros metais, bet nusprendė pakibint bakalaurui ant nosies pakibus. Officially praradau viltį apturėti merry Kalėdas.