kukis

Vieną savo draugę vadinu kukium. Ką tik sugalvojau, kad šita pravardė neblogai atrodytų kaip kokios rašliavos pavadinimas. Tik, deja, tai jau būtų vos ne nusirašinėjimas, nes yra toks filmas "Kuka" (jau buvau apie jį užsiminus kaži kada). Kukis - Kuka - pernelyg panašiai skamba. Gaila.

Visai pasiilgau kukio. Erasmusai dėl to kalti, brač, univerai visokie. Bet pastaruoju metu kukis mane labai džiugina - matyt, dėl to, kad pasiilgau,- ir aš baisų baisiausiai laukiu kada pamatysiu ją Vilniaus oro uoste berymančią :P

O ryt galbūt nusimato tai, ką liaudis vadina "TŪSU". Negaliu pakęst to žodžio, kažkaip jau vien išgirdus jį nebesinori niekur tįstis. O tįstis teks į tokią salą netoliese. Bet labai noriu laužo, tai gal visgi ir verta? M?.. Kažkaip kitos baimės, kurias puoselėja mano smegeninė, lenkia mane prie minties, kad nelabai verta dalyvaut.

Bet aš TAIIIIIIP noriu laužo..

BA

Paskutinio kurso siaubai baubai prasideda. Savo didžios baimės dėka pradėjau pažindintis su bakalaurinio rašymu palyginti anksti ir visai didžiuojuos tuo, ką iki šiol nuveikiau: susiradau vadovą, sugalvojau temą ir suformulavau pagrindines tezes. Aišku, dabar kibirais degutą man pila kalendorius: erasmusas Norvegijoj baigiasi po divejų mėnesių, o man reikia parašyt bent 20 puslapių krūto teksto. Bandysim :P Minčių apie tai, ką noriu rašyti, surašymas užtruko apie valandą, pagavau savo mūzą, tikiuosi, visks bus gerai ir toliau drebinu kinkas.

Šiandien pasilepinsiu studentiška chaliava - paklausysiu simfoninio orkestro koncerto, bilietus į kurį gavau ne-mo-ka-mai.

Gyvenimas kartais pagražėja netikėtais būdais :)

mano pykčio istorijos

Nu va, pasirodo, manęs bijo net per Skype. :D O kai tai sužinau dar kaip reikiant nenupurčius nuo smegeninės miegų, tenka kartu su miegais purtyt ir dėl tokios informacijos atsiradusį nepasitenkinimą.

filmai ir pievos

Žiūrėjau aš "Marley and me". Mačiau pievas, javų laukus, medžius spalvotais lapais, medžius pakelėj ir galvojau MY OH MY, kaip man viso šito trūksta Norgėj. Ruduo čia kol kas tespėjo pasireikšt kiaurą parą trunkančiais lietumis, medžiai lapų kol kas nemeta (o gaila), bet tikiuosi, procesas netrukus prasidės :P O pievos čia yra, bet nedidelės, medžiai pakelėse auga, bet tokie daugiau į pelkių krūmus panašūs. Ir jokių tau tolių akims paganyt, jokių saulės kaitinamų DIDELIŲ pievų - nieko tokio nėra.

Kuo daugiau mąstau apie ateitį, kuri, beje, labai greit virsta dabartim, tuo bjauresnė darosi mintis apie tris metus Norvegijoj. Brrr. Pasiilgstu lakstymo po Vilnių (ir nebambėkit čia man - aš jau tris mėnesius namie nebuvau. Siekiu rekordo :D ), ėjimo savom gatvėm ir netgi malonaus nuobodulio, kuris apima pagalvojus, kad ŽINAU, kas yra va už to posūkio ar kitapus kelio. Pasiilgstu jausmo, kad va čia yra namai, aš čia viską (ar bent beveik viską) žinau ir nieks man čia nebaisu. Ne tai, kad Bergene būtų labai baisu. Čia ramu, visai jauku (taip jauku, kad iš anksto pradedu kovot su savo ilgesiu :P žinau, kad kai bus bloga, prisiminsiu savo bendrabučio kamorkę ir galvosiu, kad čia buvo taip nuostabiai ramu ir taip krūtai smagu), ir būdama mieste nebesusimąstau apie tai, kad "ne čia papuoliau".

Jei jau visai sąžiningai, aš dar NEnoriu namo - aš tiesiog išsiilgus kai kurių detalių (jų, beje, ilgėjausi dar būdama namie). VA man tikrasis kaifas: būt pievoj. Žinau, žinau, seniokiškai čia skamba, bet nu ką tu man dabar padarysi - nepatinka man diskonai, nevež alkoholis. Duok man pievų, takelių tarp pievų ir, jei tik turi,- dviratį, ir aš patapsiu pačiu labiausiai viskuo patenkintu žmogum.



Labanakc

-pareigos

Liūdna, kai atimamos jau pamėgtos pareigos :( aišku, atsirado kitų pareigų, bet kad aš jų nenooooooriu - noriu, kaip ir anksčiau, daryt tą patį ir jaustis baisiai krūta :D

nepatinka

Man labai nepatinka, kai blog'ų autoriai nustoja rašyti blog'us. :(

Skrendam

Šiandien kaip reikiant apkiaulinau kambarį. Ir, kaip tyčia, šiandien apturėjau svečią. Lesson learned: nuo šiol net eidama miegot viską sudėliosiu į vietas.

Tas svečias, beje, labai geranoriškai "pasiūlė" man sumokėt dar už vieną lagaminą kelionei Vilnius - Bergen. Tame lagamine važiuotų mano šiandieninio svečio maistas. Pagalvokim: du lagaminai, vienas nešikas viską tempia tramvajun, saugo tramvajuj, kad kas nenuvirstų, stumdo žmones, kad tie prasiskirtų ir praleistų du lagaminus ir vieną žmogų. Eeeem. I don't think so.

pikta. PIKTA?

Ooooh, c'mon, žmonės, negi man reikia vaikščioti ant kaklo užsikabinus kortelę su užrašu "aš ne pikta, aš tik taip atrodau"????? Garbės žodis, visą vakarą klausyt "nepyk/.../ aš jos bijau/.../ko tu tokia pikta?" tikrai užknisa, juolab, kad ir šis piktas žmogus - suprask: aš - ir juokiasi, ir juokauja. Va dėl to jau nelabai norisi dalyvaut didesniam lietuvių susiėjime - ką, ir tada mane žmonės RAMINS?

Aš tikrai taiki ir pavojaus nei sveikatai, nei šeimos ir visuomenės gerovei nekelianti ciuocia. Taip ir sutarkim.

kai viešumon išlenda antipatija 2

Yra tokių žmonių, kurie mano, kad yra išskirtiniai ir gali daryti ką nori, kaip nori. Ir kaži kodėl tokių žmonių mano gyvenime pasitaikė be galo daug. Tikiuosi, ne tik man tenka juos sutikti :P Dar tikiuosi, kad laikui bėgant tokie "doubleplusskrūti" nevėkšlos išmoks skirti situacijas, kai reikia jungtis prie minios užuot paisius vien tik savų interesų.

---- enough about THEM, let's talk about others----

S. yra labai netgi geras dėdė - arbata pagirdė, sausainiais pavaišino, nuotraukas parodė ir - kas svarbiausia - atskanavo popierius, kas leido dviem mėnesiams atsikratyti popierizmų.

R. irgi yra labai geras dėdė - kasmet susiranda lietuvių erasmusininkų kontaktus ir rengia bendrus pasisėdėjimus.

G. taipogi yra be galo faina teta, be kurios čia būtų be galo liūdna - visada turi ką papasakot, visada žino, kaip smagiai pajuokaut, ir niekada nerauda dėl menkų problemų. High five!

----

šiandien sugalvojau, kad noriu to didelio, riebaus šokoladinio sausainio iš "Meny". Su T. galvojam ryt skirti pusvalanduką tų sausainių pirkimui. T., beje, irgi yra žžžiauriai faina ciuocia.

Ha det bra saa lenge :)

paskaitos. same shit.

O šiandien apturėjau tokią pat nuobodžią paskaitą, kokias turėdavau VU. Kaži kodėl dėstytojos labai mikčiojo, ilgai ieškojo žodžių, pasiklydo savo atsigabentoj pagalbinėj medžiagoj...

Užtat COOP - nuolaidos vynuogėms, kuo pasinaudojau ir užsipirkau 3kg. Gyvenimui pasivynuogint.

Sekmadienis. padrikai.

* Lyja, debesys žemai, apsiniaukę. Visą dieną mielų mieliausiai prasivoliočiau lovoj žiūrėdama filmus ir gal ką kramsnodama.

* Prisiruošiau pasižiūrėt, kas per skėtis paliktas mano spintoj. Vienintelis jo trūkumas - spalva. ORANŽINIS. Visa kita man labai netgi patinka - lengvas, patogi rankena, stipriai susiūtas/ sukonstruotas. Tikiuosi, šitas skėtis nesuluš iki išvažiuosiu namo suvisam.

* Prasidėjo almost final countdown - spalio 11 maunu gąsdint namiškių, reiškia, turiu puikią, tiesiog nepakartojamai nuostabią galimybę nugabenti namo nebereikalingus daiktus ir lauktuves/kalėdines dovanas.

* Šiandien - pannekakefest! Ir, aišku, be nemalonių išgyvenimų neapsieisiu. Nelabai gerai, kad taip ir neišmokau daugmaž ramiai galvot apie savo nesėkmes, o pasakymas "ką pats/-i matai, nebūtinai pastebi kiti" buvo sutryptas į parketą prieš du metus. Žmonės tikrai viską mato. Dabar reikia tikėtis, kad gal ne viską įsimena. Kad daug ką ne taip supranta - faktas. Įdomu tik, KAIP netaip viskas yra suprantama.

Oh well,
geros dienos.

RUDUO. sulyta.

Man nelabai patinka, kad oras pasidaro BJAURUS atėjus ilgai planuotam savaitgaliui. Lyg ir buvo prognozuotas lengvas lietutis. Aha, nebėra mano skėčio, apie tvarkingus plaukus nė nešneku. Tiesa, pastaruoju metu jie vis labiau man gadina gyvenimą, nes yra tokio ilgio, kad nei kaip nors užšukuosi, nei suriši, nei susegsi - tenka vaikščiot kaip brisiui ir įsivaizduot, kad čia labai fainaiiii.

Nesinorėjo tikėt, kad Bergene lietus lyja taip kokybiškai ir vėjas pučia taip sąžiningai, bet po šiandieninių patyrimų...

LIETUS UŽKNISO JUODAI

vertimo kančios

Negaliu tvarkyti BA formalumų kol neišsiverčiau darbo pavadinimo į norvegų kalbą. O ką daryti, jei visokie įmanomi internetiniai žodynai "būtis" verčia į "tampa"???? O mano pikrti žodynai - išskirtinai tvarkumuisi su norvegiškais tekstais. Dvi rugsėjo savaitės praėjo, jau reikia tartis dėl vadovo, o aš, va, kankinuosi su šitom nesąmonėm. Ooooh, c'mon, tai kaip norvegai tą būtį vadina?

vakaras

Pamažu pradedu bijot laiko, kurį tenka leist su savim pačia. Tai va, kaip mane paveikė darbas besimokant ir 12valandų darbo dienos :P

Visai jauku iš tiesų sėdėt va taip, kaip dabar - su ištuštėjusiu puodeliu ant stalo, krūva lapų priešais ir kompu, šviečiančiu į kaktą. Smagumą numuša balsai, pasiekiantys mane iš lauko - grupelė žmonių susirengė pasisėdėjimą prie grilio. Ir aš taip noriu! Bet negaliu sakyt, kad neapturėjau savų džiaugsmų - visa vasara, jei nesigilinsim į smulkmenas, buvo vienas didelis džiaugsmas. Dabar reikia išmokt ir kitus metų laikus versti kuo nors malonesniu. Laikau kumščius :P

Šiandien pirkau rusiškų saldainių. Tikėjausi jais misti kol keliausiu namo, bet abejoju ar "Красный мак" ištvers dar mėnesį - jau dabar šokoladas pabalęs. Turbūt teks naikint tą gėrį. Mniam.

Labanakc

psichai. depresūcha

Šiandien turėjo būti smagi diena. Ir prasidėjo viskas ne per blogiausiai. Tik aš užsimaniau kartu su kitais pamušinėti kamuolį. Nevertėjo to daryti, nevertėjo. Aš mušinėju tragiškai, jie mušinėja šauniai, buvau žaidimo stabdis. Nemėgstu gadint ką nors, pasitraukiau ir žiūrėjau, kaip smagiai liaudis žaidžia. Urvan, urvan, sakau, man reik įlįst ir ten apsigyvent. Nene, blogiausia ne tai, kad ne(be)moku valdyt kamuolio, ir net ne tai, kad nebežaidžiau, o tai, kad vėl leidau psichams išlįst paviršiun. Ir visos mano "reabilitacijos" nuėjo velniop.

O lauke pučia vėjas. Nė badmintono nepažaisi.

Depresūcha.

Doğum günüm

!!!!!!!
Va toks gimtadienis man patinka - niekam nieko nereikia ruošti, nieko nereikia kviestis namo, dengti stalą, puoštis ir atrodyt laimingai net jei tai nevisai tiesa. Vat kai nereikia apsimetinėt, esu laiminga. Šiandien aš viskuo labai patenkinta - apturėjau daug didelių švenčių:
1. praėjau tą sušiktą TB testing;
2. kartu su T. radau tą šaunią parduotuvę, kur yra lietuviškų ledų ir sūrelių. Nė nesusimąsčius nusipirkau ir to, ir to. Ir dar šio to. Zefyrų. :) Seniai apie juos svajojau ir pamačius, kad jie čia papigiai, susigundžiau. O ką, šiandien galima. Juk galima?
3. Nusipirkau knygą, kurią ruošiuosi nagrinėt bakalauriniam, which means, kad dabar bus galima TIKRAI KIBT Į DARBĄ, ką privalau, ir netgi noriu daryt, NES nenoriu labai bijot grįžus namo :P

laisvė?

Matyt apturėjau pernelyg daug neveiksnių dienų, nes dabar jaučiu baisią sąžinės graužatį dėl to, kad neveikiu nieko naudingo. Matyt reiktų čiupt visus turimus jaučius už ragų ir pradėt plušėti - išvykimo namo data daugmaž aiški ir jau dabar, kai sesija (kuri, beje, prasidės ir pasibaigs paskutinę lapkričio savaitę) dar tolokai, ima drebėti kinkos.

Ryt lyg ir nusimato susipažinimas su kitais Fantofte gyvenančiais lietuviais. Smagu, laukiu, tik po vakarykščio G. šaunumo mano pasitikėjimas savim ir savo sugebėjimais išgaravo kartu su dūmais, dėl kurių vakar vėl įsijungė brannalarm.

Išsirengimas ligoninėj artėėėėja, mano nepasitenkinimas visa plaučių rentgeno procedūra ir idiotišku reikalavimu tą procedūrą praeiti pradangina bet kokią pagarbą norvegiškiesiems reikalavimams ir apskritai visam, kas norvegiška. Nors, tiesą sakant, niekada nesižavėjau Skandinavija, man niekada nebuvo įdomi Norvegija, o norvegai - paršai kaip reikiant. Ar bent jau tokie asmenys, kaip aš, taip galvoja.

Socializacija

Smagu, tikrai. Galva pilna įspūdžių, kuriuos reik kam nors išsakyt, kad galėčiau užmigt.

Šiandien bebūdama su G. ir T. (ir protarpiais dar su S.) supratau, kad, idant prie žaidimų prisijungtų daugiau žmonių, šalia turi būti G. Kai kurie žmonės tiesiog sutverti socializacijai :)

Išeidama G. netyčia užkabino vieno iš ja susižavėjusių vaikinukų taurę vyno, taurė sudužo, vynas išsipylė, pakvipo vynu. Užsimaniau alkoholio. Kartais taip net ir man būna. Iš tikrųjų noriu pasigert ir spjaut į viską, ir elgtis idiotiškai. Jap, kartais ir man to norisi. :)

Kartais būna taip bittersweet, kad net šleikštu. Man kelią užtvėrė ir "žaviai" hello pasakė pagėręs forsiukas su "gandonke" ant galvos.

Gal man tikrai užsipirkt gėrimuko su laipsniais?..

Hei hei

Man visai nepatinka bijot eit į paskaitas. Dar labiau nepatinka nežinot ar spėsiu perskaityt viską, ką reikia perskaityt paskaitai. O užvis labiausiai man nepatinka turėti kažką, ką tikrai norisi perskaityti, bet skaityt tai, ką būtinai reikia perskaityti univerui. Sunku.



Pratinuosi prie tvarkos savo kamorkėj - sesė grįžo namo, dabar aš vėl šeimininkauju viena. Dar truputuką liūdna, bet jau geriau nei buvo vakar. Reikia dar kartą prasieit visais maršrutais, kuriuos tada išmaišėm, ir gal netgi pradėsiu vėl jaustis kaip normalus žmogus. Aš tiesiog LABAI nemėgstu atsisveikinimų.