Taigi vat, didysis siaubas konferencija praėjo, atidirbau savo lažą Kaune ir.. šiandien vis dar esu baisiai pavargus ir absoliučiai niekaip nesugebanti dirbti.
Vaizdas pro langą gadina gyvenimą primindamas, kad peklos dienos visom prasmėm prasidėjo, o aš vis dar neturiu tai peklai tinkamų batų, ir jų neturėsiu dar gal dvi savaites. Ooo, siaube siaubeli, šita gegužė bus pati sunkiausia mano gyvenime. Šypt.
2011 m. balandžio 30 d., šeštadienis
2011 m. balandžio 27 d., trečiadienis
prasidėjo pabaigos pradžia
Šiandien kurį laiką viskas buvo baisiai bittersweet. Susirinkom univere pasisėdėt su dėstytojom, atšvęsti paskaitų pabaigą sesijos pradžią universiteto pabaigą didžiųjų siaubų pradžią (sakyk ką tik nori - akademikai man buvo, yra ir bus sado- mazo-). Apsidovanojom dovanom, pasimaitinom, pasišnekėjom pakvailiojom, nu-si-fot-ki-nom. Ir besifotografuojant prisiminiau, kaip žiūrėjau ankstesnių skandinavistų kartų nuotraukas toj pat vietoj, beveik su tais pačiais dėstytojais, ir pagalvojau, kad gi kada nors ir į tas mūsų šiandien padarytas nuotraukas žiūrės koks universitetinis naujokėlis ir mėgins įsivaizduoti tą jausmą, kurį turėjo jaust tie, kas fotografijose šiepiasi.
Baisiai graudžiai smagu. Nes va, keista net, bet artėja tokia pabaiga, kuri mane džiugindama graudina. Nebuvo mano biografijoj kitos tokios pabaigos, mat bebaigdama mokyklą žmogum patapus dar nebuvau. Nebuvo, tai dėl to dabar norisi įkvėpt vat tokio vat oro ir kuo ilgiau išlaikyt jį savy, kad ilgam ilgam užtektų.
Šiandienai tikrai užteko. Sėdėjau darbe ir galvojau, kad vat dabar ir man aišku, kodėl visi su tokia nostalgija šneka apie studentavimą, kodėl visi moralizuodami liepia džiaugtis ir branginti šitus 4-6-10 metų universitete ir pranašauja liūdną darbinį gyvenimėlį. Ir pagalvojau, kad TAIP, atsiskaitymai, kalimai per sesijas, kursiniai ir bakalauriniai, dėstytojų (ir ne tik) išsidirbinėjimai, nepelnytai blogi pažymiai ir nepaskirtos stipendijos erzina vargina nervina, taip, keltis su gaidžiais vien tam, kad nepavėluotum į vienintelę paskaitą atrodo - o kartais ir yra - labai kvaila, bet visgi tai per tuos keturis metus taip įsikibo kraujan, kad jau dabar, kai viso to pabaiga dar tik vos vos užsiuodžia, gaila likti be to.
Ir aha, aha, įdomu toliau sau judėt ir tvarkytis, ir - vai vai - kas dar laukia. O man vis tiek šiandien bittersweet.
Baisiai graudžiai smagu. Nes va, keista net, bet artėja tokia pabaiga, kuri mane džiugindama graudina. Nebuvo mano biografijoj kitos tokios pabaigos, mat bebaigdama mokyklą žmogum patapus dar nebuvau. Nebuvo, tai dėl to dabar norisi įkvėpt vat tokio vat oro ir kuo ilgiau išlaikyt jį savy, kad ilgam ilgam užtektų.
Šiandienai tikrai užteko. Sėdėjau darbe ir galvojau, kad vat dabar ir man aišku, kodėl visi su tokia nostalgija šneka apie studentavimą, kodėl visi moralizuodami liepia džiaugtis ir branginti šitus 4-6-10 metų universitete ir pranašauja liūdną darbinį gyvenimėlį. Ir pagalvojau, kad TAIP, atsiskaitymai, kalimai per sesijas, kursiniai ir bakalauriniai, dėstytojų (ir ne tik) išsidirbinėjimai, nepelnytai blogi pažymiai ir nepaskirtos stipendijos erzina vargina nervina, taip, keltis su gaidžiais vien tam, kad nepavėluotum į vienintelę paskaitą atrodo - o kartais ir yra - labai kvaila, bet visgi tai per tuos keturis metus taip įsikibo kraujan, kad jau dabar, kai viso to pabaiga dar tik vos vos užsiuodžia, gaila likti be to.
Ir aha, aha, įdomu toliau sau judėt ir tvarkytis, ir - vai vai - kas dar laukia. O man vis tiek šiandien bittersweet.
2011 m. balandžio 25 d., pirmadienis
ką žinau, tai žinau
Taip. Jau dabar tai tikrai pavasaris, paltus puspalčius lietpalčius galima mest šalin ir svilintis saulėj kol nepradėjo lyti. O man asmeniškai nepatinka, kai nebereikia vilktis sluoksnio ant sluoksnio. Nepatinka man kasryt kuo įdėmiausiai apžiūrinėt kojas su mintim, kad - ou maj gad - negi VĖL reikia tvarkytis. Nepatinka ieškoti ir stengtis nepamiršti naudotis visokia kokia nuo saulės apsaugančia chemija, ir nepatinka man visokie kokie liulėjimai, kuriuos vykdo mano vasarai absoliučiai netinkamas kūnelis. Ir nepatinka man mano vasarai netinkama galvelė, kuri absoliučiai niekada vasarą neatrodo normaliai, ir tam kasmet randasi vis daugiau priežasčių. Žodžiu, didžiai nepatinka man vat šitas klišinis metų laikas kuomet kažkodėl visi turi jaustis laisvi ir laimingi.
BET
nesinori man tęsti visos šitos neigiamų minčių epopėjos (nes, ėjėj, aš juk "kupina meilės" ir turiu mąstyti pozityviai). Dėl to dabar pat išklosiu visą tiesą apie šviesiąją gyvenimo pusę.
* po maždaug metų pertraukos man vėl ėmė patikti knygos. Kol kas tesinori kokių nors lengvų, maloniai nuteikiančių skaitalų, bet tikiuosi, kad gyvendama Loen'e nepasikuklinsiu užsiregistruot vietinėj bibliotekoj ir griebsiu ką nors rimtesnio. Jau dabar laukiu nesulaukiu kokio nors apsiniaukusio, apsnūdusio laisvadienio, kai pusdienį prasivoliojus lovoj snaudžiant nebus gaila likusią dienos pusę (iki kokio "So you think you can dance") prasivoliot lovoj ką nors pliumpinant ir akimis lakstant norvegišku šriftu. Mmmm.
* "Jeg liker aa kose meg." Det liker jeg og. Men naa vil jeg VIRKELIG kose meg uten din tunge paa mine lepper. Šįvakar, numanau, kokio nors filmo garsais migdysiu Vaską chalato kišenėj. Koooooose kose kose.
* ...
P.S. vyšninis "Kagor" - visai neblogas daikc.
Skanaus
BET
nesinori man tęsti visos šitos neigiamų minčių epopėjos (nes, ėjėj, aš juk "kupina meilės" ir turiu mąstyti pozityviai). Dėl to dabar pat išklosiu visą tiesą apie šviesiąją gyvenimo pusę.
* po maždaug metų pertraukos man vėl ėmė patikti knygos. Kol kas tesinori kokių nors lengvų, maloniai nuteikiančių skaitalų, bet tikiuosi, kad gyvendama Loen'e nepasikuklinsiu užsiregistruot vietinėj bibliotekoj ir griebsiu ką nors rimtesnio. Jau dabar laukiu nesulaukiu kokio nors apsiniaukusio, apsnūdusio laisvadienio, kai pusdienį prasivoliojus lovoj snaudžiant nebus gaila likusią dienos pusę (iki kokio "So you think you can dance") prasivoliot lovoj ką nors pliumpinant ir akimis lakstant norvegišku šriftu. Mmmm.
* "Jeg liker aa kose meg." Det liker jeg og. Men naa vil jeg VIRKELIG kose meg uten din tunge paa mine lepper. Šįvakar, numanau, kokio nors filmo garsais migdysiu Vaską chalato kišenėj. Koooooose kose kose.
* ...
P.S. vyšninis "Kagor" - visai neblogas daikc.
Skanaus
2011 m. balandžio 24 d., sekmadienis
kartai
O kartais dėl neDA šnekėjimų kyla neSUSIšnekėjimai, ir tada neDAšnekėjusieji patiria traumas.
Atiduodu savo ėdrią sąžinę ir prie nepatogių gyvenimo momentų superklijais limpančią atmintį bet kam, kas tik susidomės šiuo pasiūlymu.
Atiduodu savo ėdrią sąžinę ir prie nepatogių gyvenimo momentų superklijais limpančią atmintį bet kam, kas tik susidomės šiuo pasiūlymu.
2011 m. balandžio 22 d., penktadienis
M. A.
Blog'us skaityti man patinka. Mėgstu paslapčiom žvilgčioti į svetimas realybes, kad sužinočiau, kad manoji nėra visiškai neteisinga, pernelyg netvarkinga arba visai neteisingon pusėn nukrypusi.
Bet kai imama kiekvienam įraše šnekėti tą patį, skųstis, ala neverkšlenant verkšlenti... Liūdna. O žinant, kad tas pats žmogus jau laikomas daug vilčių teikiančiu rašytoju, nenorom imu iš anksto abejoti tokio rašytojo antrąja - dar neparašyta - knyga.
Bet kai imama kiekvienam įraše šnekėti tą patį, skųstis, ala neverkšlenant verkšlenti... Liūdna. O žinant, kad tas pats žmogus jau laikomas daug vilčių teikiančiu rašytoju, nenorom imu iš anksto abejoti tokio rašytojo antrąja - dar neparašyta - knyga.
2011 m. balandžio 3 d., sekmadienis
vėl taip pat tas pats apie tą patį
Taip jau nutinka, kad pirmą kartą su neaišku kuo turint rimtų reikalų tenka šimtąkart viską apgalvoti idant išvengtum nesąmonių, bet, deja deja, išeina atvirkščiai - galvoji galvoji, darai, regis, protingus sprendimus ir daliniesi jais su susijusiais žmonėm tikėdamasi diskusijos ir bendro sprendimo, bet lieki, žmogus, prie savos nežinios su savais (neteisingais?) sprendimais ir - allas - vis tiek nusvilus.
2011 m. kovo 30 d., trečiadienis
daiktai
pradedu mąstyt apie savo internetinių apraiškų apmažinimą. Tereik surast reikiamus mygtukus. Va kai išsimiegosiu...
O kol dar neišsimiegojau, kol raminu sukilusias emocijas ir migdau pabudusią sąžinę, ant jos klijuodama draugių patarimus, šį bei tą pašnekėsiu.
Labai keista, kai staiga kažkam parūpsti, bet ne kaip žmogus, o kaip objektas, kurį įsigijus gali pasikeisti facebook statusą ir džiaugtis normaliu gyvenimu, tokiu, kokį gyvena "visi normalūs". Dar keisčiau, kai tenka laikantis savų principų ir bandant išlaviruoti tarp "norėčiau", "bijau" ir "netikiu", staigiai pristabdyti procesą, kuris, regis, neturėtų būti stabdomas.
Negerai, kai nedaiktai ima ir sudaiktėja. Ir iš jų, sudaiktėjusių, imama kaži ko norėti, reikalauti. Tai štai kai galų gale paskelbi apie savo žmogiškąją egzistenciją, imi ir lieki kaltas, nors nieko nepradėjai ir, jei jau visai visai sąžiningai, nieko ir neužbaigei - viso labo vos pristabdei.
Štai taip ir kaupiasi ant dūšios kalkės.
O kol dar neišsimiegojau, kol raminu sukilusias emocijas ir migdau pabudusią sąžinę, ant jos klijuodama draugių patarimus, šį bei tą pašnekėsiu.
Labai keista, kai staiga kažkam parūpsti, bet ne kaip žmogus, o kaip objektas, kurį įsigijus gali pasikeisti facebook statusą ir džiaugtis normaliu gyvenimu, tokiu, kokį gyvena "visi normalūs". Dar keisčiau, kai tenka laikantis savų principų ir bandant išlaviruoti tarp "norėčiau", "bijau" ir "netikiu", staigiai pristabdyti procesą, kuris, regis, neturėtų būti stabdomas.
Negerai, kai nedaiktai ima ir sudaiktėja. Ir iš jų, sudaiktėjusių, imama kaži ko norėti, reikalauti. Tai štai kai galų gale paskelbi apie savo žmogiškąją egzistenciją, imi ir lieki kaltas, nors nieko nepradėjai ir, jei jau visai visai sąžiningai, nieko ir neužbaigei - viso labo vos pristabdei.
Štai taip ir kaupiasi ant dūšios kalkės.
Užsisakykite:
Pranešimai (Atom)