200

Šita diena man nepatinka. Kalėdos man asmeniškai baigėsi nė neprasidėjusios. Jei sąžiningai, didesnės Kalėdos buvo lapkričio pabaigoj - gruodžio pradžioj, mąstant, kodėl patvory numesta guli pati gražiausia eglutė arba per storą sniego sluoksnį sningant tempiant du pilnut pilnutėlius lagaminus mantos, tikintis užuot nualpus visgi pasiekti tramvajaus stotelę.

Gal buvo per mažai visokių "Wham", Mariah Carey ar Chris Rea, gal - per mažai šalčio ir per daug tirpstančio sniego lašelių ant lango. Per mažai bendravimo, per mažai šurmulio ir per daug pastangų susiorganizuoti šeimynines Kalėdas, tokias, kokias rengdavom prieš keletą metų, kai visi visi norėjo kartu švęsti ir buvo nusiteikę gaudyt šventę.

Visokie snobai burba, kad viskas čia yra gryna komercija, grynas dirbtinumas. Well, aš asmeniškai mieliau sutikčiau Kalėdas kartu su tokiais, kurie nori susikurti - ir susikuria - Kalėdas kad ir pasitelkdami į pagalbą viską, ką rodo per "Home alone".

Stebuklų, aišku, nebūna, juos reikia patiems pasidaryt, bet tai yra visiška mission impossible, kai aplinkiniai, tie, su kuriais ir kuriems norima tą stebuklą sukurt, nėra bent dešimtadalį tiek entuziastingi.

Nusivylus ir pikta einu degradintis kuo nors iš kinematografų lentynų.

Labanakc

timeout

Nnu, atrodo, visos labiausiai gyvenimą gadinusios bėdos atidedamos pokalėdiniam laikotarpiui, tai giliai įkvėpkim, viską iškvėpkim ir baikim pakuoti dovanas. Šypt.

Ledas visur visur visur VISUR mane jau užkniso, o po to, kai šiandien pamačiau, kaip žžžžiauriai baisiai ant šono plojosi viena ciuocia prie buvusio Masiulio knygyno, supratau, kad ledas yra pats didžiausias blogis ir pati šlykščiausia nelaimė, kokia tik gali ištikti miestą ir dar pagalvojau, kad būtų neblogai jei mašinos pavažinėtų šaligatviais, nes ant kelių ledo beveik nesimato (taip, taip, reikia dėkoti ne tik mašinoms), ergo, jo nėra ir nė nesijaučia. Nes man nebepatinka džiaugtis senamiesčiu stengiantis nepamiršti, kad neatsargiai pasisukus įsistatysiu mėlynę. O šiaip žiema yra gerai, linkiu pavasariui ateiti kuo vėliau ir BE atšalimų.

Labanakc

kur, po biesų, teisybė?

Dabar paaiškinkit man, durnai, kur čia logika: erasmuso periodui mano studijos buvo pristabdytos, škias, aš kaip ir nebuvau vu studentė rudens semestrą, m? Tai kokio bieso dabar iš manęs lupami 520lt už rudens semestrą?????

Prisiminiau visas tas nesąmones, kuriomis, anot kažkokio (ne)mokslo turėčiau ramintis ir gerint sau gyvenimą:

1. nepasiduoti neigiamoms emocijoms;
2. "aš kupina meeeeeeeeilės";
3. "aš nežinau, kaip viskas turėtų būti";
4. nelyginti savęs su kitais.

ir nix*** šitos nesąmonės nepadeda, ir, bent jau kol kas, jos mane siutina tik dar labiau. Lengva taip šnekėt tiem, kas nesijaučia visiškais nevykėliais, bomžais, idiotais ir t.t.

O mano šį prieškalėdį nesibaigiančių bėdų sąrašą karūnuoja abitūrinė nežinia, kuri kažkaip aplenkė mane abitūros metais, bet nusprendė pakibint bakalaurui ant nosies pakibus. Officially praradau viltį apturėti merry Kalėdas.

:(

Visas netgi dvi dienas naiviai tikėjau, kad peršalau ir įsitaisiau herpesą. Trečią dieną pasižiūrėjau į veidrodį, pačiupinėjau perdžiūvusią išraudusią odą ir supratau, kad pernykštis prakeiksmas atsinaujino. No happy before-Christmas time for me. Vaistinės neturi man reikalingų vaistų, dėl tos sušiktos ligos patapau panaši į persigėrusią bomžę, o lauke dar ir slidu. No, people, šiandien aš absoliučiai nenusiteikusi ieškoti ko nors pozityvaus. Šiandien norisi labai labai savęs pagailėt ir apsižliumbt įsikniaubus į kurią nors pagalvę. Nes čia išvardintos bėdos - tik sąrašo pradžia.

FUCK

kai visai nebelieka teisybės

Aš asmeniškai jaučiuosi baisiai apgauta.

Vakar vilkausi į univerą pasiklausyt info apie firmą, kuriai reikia darbuotojų, gal gaut kokį kontaktą, nusiųst cv, gaut normaliau apmokamą darbą (normaliau palyginus su mokytojavimo atlyginimu). Deja deja, pusvalandį kartu su kitais žiopliais klausiausi apie kažkokią atseit baisiai krūtą firmą, kuri net NEŽINO ar išvis Lietuvoj ką nors kurs.

Dabar ta firma nori vėlgi surinkt daugmaž tuos pačius žioplius tam, kad su jais pabendrautų (mat jiems reikia dar kaži kokios info norint apsispręst, ar kurdintis čia). In your face, taip sakant. Daugiau ant tokių mėšlių nepasimausiu. Bet galbūt taip sakau dėl to, kad man pastaruoju metu visiškai nesiseka ir kai kur rodausi visai ne tokia, kokia esu, ir toli gražu ne tokia, kokia dažniausiai stengiuosi prisistatyti, ir tai baisiai ėda gyvenimą, nes taip, tokios smulkmenos yra svarbios.

Ir išvis šiandien trenkiuosi nežinia kur, kad nežinia ką veikčiau, ir tai man labai nepatinka.

Man išvis nepatinka pati "privataus dėstymo" idėja, kai mokytojas yra kaip koks gyvuliukas - iš kur pinigėliais pakvimpa, ten jis ir bėga. Kieeeeek kartų pati sau prisiekinėjau, kad nebeapsiimsiu dirbt tokio darbo, bet vis atsiranda kadaise mokytų žmonių, kuriuos pasiųst būtų labai negražu, ir heeeere we go again. Gal ir neteisingai mąstau, bet kadangi nauda iš tokio (o ir apskritai visokio) dėstymo yra abipusė, tai ir pamokų vieta ir laikas turėtų tenkinti abi puses. O man nepatinka važinėt pas svetimus žmones į namus. Nebijau aš jų - tiesiog LABAI nemalonu, kai žmonės, kuriems ateini vadovauti, vadovauja tau :DD

Kažkaip kasmet man atrodo, kad viskas viskas, net ir aš pati, pasikeičiau, bet vis nutinka kas nors, kas priverčia suprast, kad ABSOLIUČIAI nieks nepasikeitė, and THAT is very ANNOYING.

the final countdown

Šįvakar grūdamės nakvoti į oro uostą. Jau vien dėl tokios nakvynės nesinori važiuoti namo. Ir išvis nesinori niekur važiuoti, vėl kraustytis, vėl pratintis (kad ir prie namų), o po pusmečio vėl krautis mantą ir grįžt čia. Guodžia nebent tai, kad kai vėl važiuosiu po pusmečio, tempsiuos tik vieną lagaminą. Šššššypt.

Kaip ir visada prieš keliones, neina miegoti, kėliausi 6:00 ir pradėjau kuistis kamorkėj. Dar man čia esant kažkas ateis patikrinti, ar viską sutvarkiau, ir kaip kokybiškai aš tai padariau. Su T. juokavom, kad jau kas kas, o mes, kambarinės-vasaros-laiku, kambarius iščiustysim kaip reikiant. Bet aš asmeniškai bėdą matau tame, kad neaišku, kas per žmogus ateis tikrint. Gi absoliučiai viskas yra žžžiauriai reliatyvu. Kur man atrodo idealiai švaru, koks nors pakvaišėlis dar perplovinės keturis kartus. Raminuosi tuo, kad viską viską pervaliau net sąžiningiau nei įprastai ir nušveičiau net tuos kampelius, kur išvis retai kada žvilgteli. Žiūrėsim.

Čiaaaau