Ch khe khe

O aš kaži kaip netikėtai pradėjau laukt Kalėdų ir jaust šiurpuliukus, kurie, savaime suprantama, dings per Kūčias, bet, BET man asmeniškai malonu :P

Parduotuvėse randasi visokie kalėdiniai limonadai, sausainiai, spurgos ir kitokie Kalėdoms skirti maistai. Ir net kaži kur pastebėjau kalėdines dekoracijas. Mmmm, o kad taip dar imtų ir pradėtų vėl snigt.

yes, man

Tadadadaaaaa, kaip nuostabu gauti komentarų, tadadadaaaaa.

NEnuostabu yra tai, kad man dar dauuuug, oi dauuuug darbo reikia įdėti tam, kad tekstai nebebūtų graudžiai beviltiški. Ir siuntu, nes, viena vertus (prisipažįstu), tingiu, o kita vertus - žinau, kad neturiu tiek idėjų, kad grrrreit pasiekčiau rezultatą.

Nekantrumas visgi yra baisus priešas.

isterika

O, siaubeli, siaubeli, kaip viskas susikrauna krūvon. Blogas oras, bloga nuotaika, sesija ir krūva dar neperskaitytų popierių. Visą dieną skaičius visokius daniškus pliurpalus kibt prie anglų kalba parašytų tekstų apie liaudies muziką visgi ne mano jėgoms. Jau išvis imu abejot, kad šita sesija ir šitas semestras ir apskritai šiti metai mano jėgoms.

Gal man visgi nereikia šito bakalauro?..

pikcpikc

viskas juoda

Šitas savaitgalis - vienas iš tokių, kuriuos norisi užkišt kuo toliau, kad atmintis neatknistų nei nuotaikų, nei jausmų, nei poelgių, kuriuos įvykdžiau/ pajutau. Bet tai yra sunkiai įmanoma, nes mano atmintis labai gerai įsimena susimovimus, gėdas, skriaudas ir visa kita, ir jau beveik galėčiau rašyt savo nelaimių istoriją. Ir pastaruoju metu visi blogi prisiminimai atgyja. Viskas, apie ką taip stengiausi negalvot, pilvu į viršų išnyra.

..po tokių savaitgalių ir atsiranda žžžžžiaurus cukraus poreikis.

Sausainio?

cekava

Viena didžiausių mano ydų - nekantrumas. Kai nusiperku lėktuvo bilietą, kaipmat imu svajoti apie kelionę ir nebegaliu ramiai gyventi iki pat skrydžio - matau, pvz., flybuss ir galvoju: "greičiau greičiau, greičiau", vakarais įsivaizduoju, kaip lipu į lėktuvą ar susitinki su išsiilgtaisiais, atsibudus džiaugiuosi, kad iki kelionės liko viena diena mažiau, ir pan.

O štai dabar laukiu dar vieno, dar BENT vieno komentaro, jau ilgai laukiu, jau mano eilė gauti tą komentarą, bet jo kaip nėr taip nėr, ir aš pykstu, nors ir žinau, kad visi mes vienodi, visi būsim savu laiku išpeikti, bet man kaži kodėl norisi būt išpeiktai kaip galima greičiau. Štai ir nerimstu.

Dilemos

Pagaliau suradau, kur slepiasi paskutinio kurso siaubai baubai.

VU? UIO? O gal metus padirbėt viešbuty, užsidirbt pinigų ir...? Jau buvau apsisprendusi pasižiūrėt, kas kaip mane priims studijuot, kai pamačiau savo numylėjtąją turkų kalbą Oslo universitete. Ir søknadsfrist - kovo 1. Tvirtai apsisprendžiau stot į Oslą. Bet. Gavau skandinavistikos magistro programas VU ir jas peržvelgus supratau, kad vaizdelis toli gražu nėra toks blogas, kaip jį nušvietė J. (ko norėt - ir J., ir T. be galo mėgsta hyperbolizuot) - U. paskaitos ten tėra pasirenkamieji dalykai (o tų pasirenkamųjų pririnkta TIKRAI daug), o ir E. psakaitų nėr taip daug ir - vėlgi - jos nėra privalomos. Tada baisiai sutrikau ir supanikavau taip, akd net akies vokas ėmė dirgčiot. Tada prisiminiau, kad mokslas VU NĖRA nemokamas (nes aš ŽINAU, kad nebūsiu viena iš tų dviejų - trijų šaunuolių, pataikysiančių į vf vietas), pasižiūrėjau studijų kainą ir prisiminiau, kodėl aš iš viso ėmiau mąstyti apie magistrantūrą užsieny.

Kol kas mano išvada tokia: Oslo, here I come and fuck you, VU :/

Gaila, aišku, ir baisiai baisu matu užsienin dar ilgesniam laiko tarpui. Šniurkšt.

Labanakc

Žiema žiema

Šiandien vis dar sninga. Viliuosi, kad tokia ankstyva žiema išsilaikys ilgiau nei porą dienų - man visai patinka kalėdinė nuotaika, kuri apima čia. Kalnai apsnigti, medžiai apsnigti, namų stogai apsnigti, bybanen bėgiai irgi apsnigti (kas gal nėra taip gerai) - viskas apsnigta. Gražu.

o ką aš dabar pasakysiu..

Bergene pradėjo snigti. Tik tiek.

Nusprendžiau pasidžiaugti sniegu ir išmoviau pasivaikštinėt. Skėčio neskleidžiau, lęšių nesidėjau ir galiausiai dėl to gailėjausi, nes patapau šlaput šlaputėlė ir per apsnigtus akinių stiklus nelabai gerai temačiau kelią, o vėliau - ir laiptus, kuriais teko lipti. Bet sniegas vis tiek yra labai gerai.

Labanakc

kai labai labai pasiseka,

tai tada būna labai labai gera. Taip gera, kad nebetelpi savam kaily, ir mielai pašokinėtum ir pacypautum, bet ir po tavim, ir tau iš šonų gyvena žmonės, ir jau vien jų labui negalima leist rankoms, kojoms ir gerklei daryti tą patį, ką daro protas. Ir tada pasijauti šimtą kartų šaunesniu žmogum nei iš tiesų esi, ir esi pasiruošus išpažint didžiausią meilę tam asmeniui, kuris tave šitaip pakylėjo. Kaip sako R., eheh, deja, tas pakylėjimas neilgai tetrunka. Dėl to ir reikia juo džiaugtis. Tai ačiū, žmogau, kuris mane šiandien pradžiuginai, aš vis dar mėgaujuos skrydžiu :)

Labanakc

masal bitti

Parsikrausčiau atgal savo kamorkėn. Kad ir kaip bebūtų keista, nesijaučiu kaži kur išmesta nugrūsta - jaučiuos savoj vietoj savu laiku, tik kiek keistai liūdna sėdėt čia nieko nelaukiant ir žinant, kad nieks neapsireikš kokiu nors giliai šeimynišku reikalu, kaip pvz., "kas išneš šiukšles??" :P

Kelionė atgal buvo kažkas TOKIO - sutikau R. ir G., kurios daug papasakojo apie univero gyvenimą koks jis yra dabar ir koks ruošiasi būti pavasario semestrą;
- nupirkau "paties geriausio alaus!", kai pirkau pirmą pasitaikiusį pundelį;
- dėl lėktuvo, skridusio iš New York, vėlavimo, pavėlavau grįžti į Bergeną ir tuo prigąsdinau S., kuris maloniai pasisiūlė mane pargabenti iki bendrabutyno. S. rocks!
- supratau, kad mano lagaminas yra pats geriausias lagaminas pasauly, nes niekas kitas tokio neturi (ir nuoširdžiai tikiuosi, kad ir neturės), todėl jį paprasta atpažinti. Tiesa, šitas privalumas jokiu būdu nesumažina nervų dozės lagamino belaukiant.
- be jokios nostalgijos prisiminiau kelionę Sofija - Vilnius, kuomet visą kelią pramiegojau pražiota burna/ nepatogiai parėmus galvą ranka/ dar kaip nors įsitaisius.

O dabar laukiu sushi ir sausainių. Ir galiausiai - lovos ir miego. Mmm.

Labanakc

vaikai vaikai vanagai

Kai vyksta vat tokios vat nesąmonės, kaip dabar pertraukoj, nenorom imi skirstyti žmones į vaikus ir suaugusius. Kodėl kodėl KODĖL septyniolikmečiai nesugeba pasiieškot idėjų savarankiškai, neraginami? Kodėl, pošimts, jie sėdi snapus pravėrę ir laukia, kol kas nors malonės ką nors mestelt? Ir tuo pat metu baisiai piktinasi visokiu kokiu nesąžiningumu ir pernelyg dideliu sudėtingumu. C'mon, nei čia pernelyg sudėtinga, nei čia baisiai nesąžininga - pamąstyti reikia, štai ir viskas. :/

Pikts.

mišrainė

VIENS. Savaitei parsikrausčiau namo. Mano lagaminui šita kelionė patapo paskutinė, mat Vilniaus oro uoste jį atgavau be dviejų ratukų, o kol su G. tempėm jį namo, pratrynėm skylę dugne, tai tas daiktas patapo visai nebetinkamas naudojimui pagal paskirtį. Dabar tam lagamine gyvena Čika su savo šuniukais.

DU. Taip, kritiką, net jei ji būna teisinga, iš pradžių man sunkoka priimti. Vėliau, kai viską apgalvoju, suprantu, kad nebuvo ko biesintis. Bet šįkart tikrai abejoju, kad tokia mintis ateis į galvą praėjus mėnesiui. Duota konkurso užduotis, duotas video, kuris turėtų įkišt į konkurso dalyvių galvas mintį, kad duotą temą kiek ilgiau pamąsčiua galima būtų išrutulioti originaliai. Betgi ne, žmonėms akivaizdžiai trūksta košės galvelėse, ir to rezultatas - dvidešimt kūrinių apie paukščius. Jė. Ir čia vadinasi kūryba.

TRYS. Savižudybės. Man LABAI norisi išmalt snukius - ir gal ne tik snukius - tiems, kas jaučia didelę meilę šitam dalykui. Nesu labai prijaučianti katalikė, bet galvoju, kad savižudybė yra visiška nesąmonė ir išvis pats didžiausias blogumas, kokį tik įmanoma padaryti. Žudosi kvailiai, nesugebantys susitvarkyti savų problemų. Žudosi egoistai, paršai, taip ir neišmokę galvoti apie ką nors kitą išskyrus save. IDIOTAI žudosi. Man labai patinka egzistencialistų mintys apie kovą su absurdu - jei gyveni, reiškia, kovoji su absurdu. Žudymasis yra pats kvailiausiasi žmogaus pasirinkimas, kuomet didžiausias blogis - absurdas - nugali. Daugmaž taip. Taigi vat, didž. gerb. juodųjų biblijų mylėtojai, jūs esat IDIOTAI.

išvakarės 2

eeet, tiek to, kol laukiu to laiko, kai reikės mauti pas R. kepti tortiljų, galiu sau leisti pasakyti, kad šiandieninė išvyka į botanikos sodą buvo pati pačiausia, ir vat kodėl, nu pasakyk tu man dabar, KODĖL, po velnių, man dabar, šiandien pasidarė taip gera čia? :P Nebesinori man niekur važiuot, mieliau toliau sau bambą skambinčiau šičia :}

Čia labai gražus ruduo, net kalnai taip baisiai nebeslegia, nes kasdien tampa vis labiau spalvoti. O botanikos sode irgi margumynas. Ne tik augalų, bet ir "aplinkų", jei taip galima sakyt. Vienoj vietoj - ežerėlis, kitur - uolėtas priėjimas prie jūros, dar kitur - pieva, dar kitur - pelkė, ir taip gražu gražu, šilta (NB: ne karšta), ir taip jauku jauku slampinėt su mielais žmonėm ir plepėt apie nieką. Garbės žodis, tikėjausi iš savojo erasmuso visokių įmanomų kiaulysčių, o ne tokių mmmmmmielų valandėlių. Bet kiaulysčių irgi būta, tik šiandien, DABAR apie jas nesinori galvoti.

Skanios vakarienės

išvakarės

Už "didelius šokoladinius sausainius su visokio šokolado gabaliukais" moku dvigubai - pinigais ir sveikata. :P

Kadangi vakar buvo labai gražu, nusprendžiau nelipt į jau užknisusį BYBANEN (mano, matyt, išlepusios ausys nelabai toleruoja klykiančius vaikus. O jie klykia kaskart, nes BYBANEN'e kaskart būna bent dvi mamos su savo beibiais; ir šiaip niekaip nepriprantu prie šitos transporto priemonės. Jei tenka lipt į šitą daiktą, kai jame jau yra nemažai žmonių, neaišku nei kur atsistoti, nei kur įsikibti) ir prasivaikščiojau po miestą tuo pačiu užeidama į kiekvieną MENY parduotuvę. Tokių pasitaikė trys.

Tai, kad buvo GRAŽU, nieko nepasako apie ORĄ. Saulė švietė, lyg ir buvo šilta; prasisagsčiau lietpaltį, užsiraitojau rankoves. Ir vėl peršalau.

O kadangi rytoj laukia krūva skrydžių lėktuvu, o po to - savaitė lakstant po Vilnių, negaliu sau leist baisios prabangos sirgt. Nors, tiesą sakant, vakar buvo net malonu įsitaisius ant lovos šildytis kelius kompu. :P

o kur tu mėgsti?

Va taip jau yra, kad visokios ala šaunios idėjos iš Lietuvos į Norvegiją skrenda taip ilgai tarsi kažkas jas išsiuntė paštu. Bet man vis tiek nepatinka visokios akcijos "davaj privarom visi/-os facebooke/ dar kur nors vienodų užrašų, papuolam į žinias ir išgelbėsim pasaulį!" Oooooh c'mon, people, negi jūs tikrai manot, kad visokias stichijas internetas sutramdys?

Bulviniai blynai ir etiopiečiai

G. turi draugų etiopiečių. Šiandien kepėm jiems bulvinius blynus. Jei sąžiningai, TOKIUS bulvinius ir aš valgiau pirmą kartą - pripipirinti dvigubai daugiau negu reikia, išvirti aliejuj tiesiogine to žodžio prasme, ir dar su pripipirintu padažu. Skanu, tikrai, ŽIAURIAI skanu.

Kuo toliau, tuo labiau įsitikinu, kad negalėčiau patapti alkoholike - skrandis neišlaikytų :D neskanus man alkoholis. Ir net tie gėrimai, kuriuos didesni alkoholikai negu aš vadina lengvais/ skaniais/ saldžiais, man yra bjaurūs + neskanūs + jokiais būdais jie ne saldūs. Sunki ta mano dalia šiuo atžvilgiu :P

Labanakc

kodėl kodėl KODĖL

Ryt bus daug skaitymo, už kurį vakare bus atlyginta bulviniais blynais. Tai labai smarkiai pakelia nuotaiką.

Po vakar šlykštu ant dūšios, kai pagalvoju apie R. Taip pat šlykštu, kaip ir tada, kai H. klijavosi.

WHAT did I ever do to deserve this??

Nors, jei remtis išprotėjusiais 19a. (ir gal ne tik to meto) religiniais fanatikais, esu išbandoma ir taip gaunu žinią, kad esu mylima.

Tie idiotiški natūralistiniai skaitalai apie visaip kaip nevykusius gyvenimus baigia išvest iš proto. Taigi duodu patarimą: neskaityk geriau Arne Garborg kūrybos.

Labanakc

Brač

"Fantoft clubb" gavau vyno. Nemokamaiii. Ant tuščio skrandžio, sklidiną taurę. Žiūrėti pirmą pusę filmo buvo sunku, nes truputuką sukosi galva, o antra pusė nesižiūrėjo, nes merkėsi akys. Paskui buvo daug švankių ir jau nelabai šnekų apie daug visokių nesąmonių ir - netikėtai netikėtai - pakvietimas apsiryti bulviniais blynais. Invitation accepted.

--------------------------------------------------------

Ale kaip visgi kartais sunku pasidaro, kai pabendrauji su kažkuo, kas į viską žiūri visiškai kitaip nei tu. Aš asmeniškai tada pasijuntu labai lieva ir nuoširdžiai noriu įlįsti į kieno nors kito kailį. Ko nors, kas yra toks pats ne lievas, kaip ir tas asmuo, dėl kurio pasijutau lieva. :P

Bet dažniausiai man viskas (daugmaž) patinka (daugmaž). Tik visada norisi dar geriau, kad viskas ne šiaip patiktų (daugmaž), o uuuuchh, kaip patiktų. :P

Tokie tat šiandieniniai kiek pakaušę pamąstymai.

Apie lietų,

nors iš tiesų daugiau apie nieką, kaip visada.

Mano lagaminas aplūžusiais užtrauktukais prikrautas su kaupu laukia kol teiksiuos tą kaupą kaip nors įkomponuot, kad užtrauktuko "užsegikliai" susitiktų. Mano piniginė laukia kol apmažinsiu metalinių kronų, kad galėtų ragauti kitų kronų tiesiai iš kasos aparato. Mano skaitmeninių banknotų pluoštas kasdien plonėja; pats pats apatinis banknotas jau ima šalti. O ką aš padarysiu - taip reikia, tik jau nebežinau kam, nes, pasirodo, be manęs niekam nereikia kalėdinių dovanų iš už jūrų marių, o ir man jų nereikia, jau nebereikia, o ir nereikėjo.

hmmm.

Labanakc

Pyragai razinos riešutėliai pokeris gira arbata puodai "bliūdai"

Dar vienas sekmadienis - dar vienas pasisėdėjimas virtuvėj pas R. Savarankiškai padariau tešlą "Zebrui". Išėjo, tiesa, nelabai skaniai (bent jau man), bet užtat sočiai. R., T. ir A. padirbėjo prie obuolių pyrago, taip kad kimšom du pyragus. Buvo žiauriai sotu ir labai smagu. Kitas R. vėl pasišiukšlino ir pamiršo, kad šiandien rinkomės valanda anksčiau nei įprastai. Rezultatas - dėdė atnešė kiaušinių, kurių visai nereikėjo, cukraus, kurio irgi visai nereikėjo, ir saldainių (kurie visus pradžiugino) bei pieno (kuris buvo išgertas pyragą bevalgant).

Sėdžiu dabar ir kovoju su tuo bittersweet jausmu, kuris pastoviai apima, kai žinai, kad viena vakaro dalis buvo žžžžiauriai faina, o kita, kurios nelabai kas be manęs tepastebėjo,- mėšls.

Labanakc

Laužas

Vakar buvo laužas. Žadėta buvo ir muzika (bjauri), šiokia tokia kompanija ir smagi naktelė. Jei jau visai sąžiningai, labai nerimavau dėl kompanijos ir, aišku, dėl smagumo. Bet laužas, LAUŽAS! As it turned out, nerimauti nebuvo ko, nes... NES niekas taip ir neatvažiavo pasitikti dviejų labiausiai vėlavusių asmenų (tarp kurių buvau ir aš), kas, buvo žadėta.

To make a short story even shorter, dabar esu peršalusi ir galvoju, kad per dvi dienas nemalonumų apturėjau net per daug.

blakės utėlės erkės

yra vat tokių padarų, kurie prisikabina, įsikabina, įsitveria ko nors ir piktybiškai TUPI. Šiandien tokie padarai man kelia juoką. Su lengvu nepasitenkinimo kartėliu, bet juoką.

O dar yra tokių egzotiškų vietų, kur viskas viskas, absoliučiai viskas yra egzotiška. Pvz., indiškų suvenyrų parduotuvė Norvegijoj, kurios pardavėja - danė, o pirkėjos - "negrynakraujės" lietuvės. Mmm? How d'ya like THAT?

Ir visa pagieža ištirpsta :)