sesija. spring edition.

rytoj egzaminas. Tuo viskas pasakyta. Lauke faaaaaaantastiškai gražu ir norisi maut kur nors pablūdinėt BET rytoj egzaminas. Idant apraminčiau savo sąžinę, sėdžiu namie ir kankinuosi, nes sąžinė vis tiek nerimsta.

Yra va taip: mokytis egzaminui reikia, palyginus su tuo, kiek teks kalt kitiems egzams, visai mažai. Ir, regis, jau išmokau viską. BET kaži kodėl yra taip, kad jei paskutines valandas prieš egzaminą vykdau aktyvią rekreaciją, egzaminas nelabai tenusiseka. Dėl to šio savaitgalio programa minimum vadinasi "sedžiu namie, man bloga".

Einu ieškot skanių vaflių recepto.

-

vangokai prabėgo savaitgalis, pirmadienis atnešė mažutėlytį nusivylimą ir pasiryžimą nepersistengt per sesiją, nes man niekada nepasiseka, tai ar verta nervintis :)) rimtai, kai kuriems žmonėms visada taip neįtikėtinai nuskyla, kad net neišmokę pusės programos ištraukia gerą bilietą ir egzą išlaiko kuo puikiausiai. In the meanwhile, aš galiu nors užsizubrint - niekaip neišeina iki galo įtikt vertintojams. Tai spjaunu aš į jus visus ir ant jūsų, nors iš tiesų, matyt, labiau ant savęs :P whatever. Man jau vasara. Tik kursinį pabaigsiu.

Labanakc

Man patinka

šiandien labai smagu. Pagaliau išeina bent truputį mėgautis tuo, kuo pastaruoju metu mėgaujasi visi - šiltu oru,- ir pačiai šaipytis iš to, kaip meeeeniškai įdegu - vienintelis nuo saulės jau parudavęs odos plotas - krūtinė. Dabar jaučiu pareigą prisijaukinti deginimąsi - gal bent iki vasaros pabaigos paruduosiu taip, kad nebereikės derinti drabužių iškirptes prie "įdegio" :P

Dar man labai smagu, nes prisiverčiau atsikelti pusvalandžiu anksčiau ir pasmankštinti. Mėginu susigrąžinti senus įpročius. Pastaruoju metu kiek nemaloniai jaučiu pabliuškusį kūną. Reik kažką su tuo daryti. Tai aš mankštinsiuos :))

Kitas be galo smagus įprotis - radijas besimankštinant. "Radiocentras" valdo!

Dar šiandien labai smagiai nusipirkau braškių, kurios pagaliau jau TURI skonį. MM.

Per savaitę vėl atitrūkau, taip sakant, nuo visuomenės ir vėl jaučiuosi lyg būčiau užriby. Nereik man pusės Vilniaus gyventojų pažinot, kad jausčiausi kaip žmogus. Iš tiesų tai pakanka ir tų žmonių, kuriuos pažįstu. Tik kartais jų baisiai pasiilgstu ir tada jau tikrai gailiuosi, kad nesu ta amerikiečiųkinofilminė "popular girl", kurios pagrindinė bėda prieš laisvadienius - su kuo juos praleisti. O šiaip man labai net patinka tai, kaip gyvenu. Ir net tie nesklandumai, kurie pasitaiko, viso labo smagiai pasūdo paspalvina viską čia man. Aišku, reik dar kartą pergalvot, ar tą patį pasakyčiau apie sesiją. Nežinau, gal praėjus dešimčiai metų nuo univero baigimo drįsčiau taip pasakyt ir nepajust dilgtelėjimo kažkur pilve: "meluoji". Bet nieko, svarbiausia iš sesijos tikėtis tik nemokamo bilieto atostogaut (suprask: sesija be perlaikymų).

:)

:-)

man regis, dėstytojai irgi turėtų gerbti studentų nervus ir sąžiningai dirbti savo darbą - studentai, gavę užduotį, turi ją atlikti per tam tikrą laiko tarpą. Dėstytojai irgi paskelbia, kokį deadline'ą išsirenka sau. Tik, deja deja, tų dealine'ų jie nepaiso. Tep, tep, jie laaaaabai užsiėmę akademikai. Tai tegu tada deadline'us renkasi kitaip. Geez.

bet poityvo irgi turiu. Iškepiau sausainių rytojaus 17. mai šventimui. Dabar liko iškast kokių nors dainų tekstų ir nepamiršt juos pasiimt su savim ryt. :))

ką tik pagalvojau, kad kiekviena diena turi savo šaukštą deguto, taip sakant. Pvz., šiandien mano pamoką stebės, o paskui vėl putos ant manęs dėl to, kad nenaudoju krūvos įvairiaspalvių markerių. Ryt dvi valandas kankinsiuos su mieeeeeegančiu privatininku. Ir taip iki pat liepos. Nežinau, kaip tai reiks tvert. O poryt - susitikimas su jau minėtu žvėrim-dėstytoju-doktorantu. brrr.

bet lieka tikėtis, kad savaitgalis bus SAVAITGALIS nepaisant artėjančios sesijos ir kursinio pridavimo termino.

smile, it helps :)

žmonės, žmonės, ką padarėt

Taip, žinoma, nepablevyzgojus nepraeina nė diena. :P

Dabar leisiu sau papasakot apie žmones, kuriuos be didesnių sąžinės priekaištų galima pavadint energijos, geros nuotaikos ir.. ką čia, tiesiog gyvenimo džiaugsmo vampyrais. Tokie asmenys minta kitų liūdesiu, nusivylimu ir kitomis neigiamomis emocijomis. kitų neigiamos emogijos suteikia vampyrams begalinį džiaugsmą ir akstiną toliau ieškotis potencialių aukų, nes, unlike matterialieji ištekliai, žmonių nelaimės neišsemiamos ir vampyrai, puotaudami vis labiau tunka. Tiesa, vis didėjantis antsvoris bėdų nesukelia - besigailėdami savęs jie pritraukia potencialias aukas ar gerbėjus. Emm. čia dar turėtų būti ilga litanija apie tai, kokie bjaurybės būna tie vampyrai, bet aš labai tingiu mėgint toliau vyniot šitą reikalą juolab, kad apie tai jau šnekėta prišnekėta :} Bet tikrai galva neišneša, kaip įmanoma šitaip totaliai nejaust ribų.

o dabar turėtų būti nors biškis pozityvo. Tik - allas - nėr jo, nes ryt šviečia stebėjimas (stebės, kaip vedu paskaitą) ir sausainių kepimas, o sausainių kepimą seka totalus neišsimiegojimas, namų darbų nepadarymas, o penktadienį - susitikimas su kadaise buvusiu tiesiog idealiu, o dabar patapusiu šlykščiausiu, arogantiškiausiu ir labiausiai norvegų filologų nekenčiančiu dėstytoju. Jam matyt koks nors itin sunkus morčius, ar ką. Kažkaip pradėjo siust šį pavasarį. C'mon, bent truputį valdytis visiems neprošal. Betgi neeee, visi, VISI leidžia sau mėgautis tuo, kad trečiakursiai yra visiškai neautoritetingi ir visais klausimais nekompetentingi. Geez, kokios nesąmonės.

Labanakc

slenkstis

Gavau laišką iš Bergeno univero bendrabučių :P gavau tą butą, kokio norėjau. Dabar reik per 5 dienas kaži kaip atsiųst pasirašytą kopiją, o paskui dar sumokėt depozitą už butą. Bet JĖGA, BUTAS :)))

Tik kaži, kaip seksis susišnekėt su namiškiais grįžus iš Bergeno :P

permainos

Didžiausia permaina - mormor'a mirė. Net keista, kad mirė. Niekada jos labai nemylėjau ir nepasiilgdavau, bet dabar kažkaip keista. Keista ne tik dėl to, kad jos nebėr - aš vis dar neatsigaunu nuo to žinojimo, kad ji mirė pas mus namie, ant tėvų lovos (kuri paskutiniais jos gyvenimo mėnesiais buvo patapus jos lova), tėvų kambary (kur šiaip švęsdavom visokias šventes ir kur šiaip nakvodavo, ir dabar vėl nakvoja tėvai), apsiklojus pačia šilčiausia kaldra, kuria žiemą būtinai kas nors apsiklos, galva buvo ant minkščiausios pagalvės, kuri tikrai dar bus naudojama pagal paskirtį. Ir šiaip, tos pusantros dienos, kurias praleidau prie atidengto karsto niekaip neišeina iš galvos ir aš vis prisimenu mormor'os rankas, kurios pastaruoju metu buvo labai ištinusios ir su beveik nebesilankstančiais pirštais (karste jos buvo baltos baltos ir tokios pat ištinusios, kaip įprastai), dar prisimenu jos veidą, kuris jai mirus (ir, matyt, kai morge ją kiek aptvarkė) tapo panašus į jos jaunystės veidą. Aš žiūrėjau į tą veidą ir negalėjau patikėt, kad čia ji, va, guli ir tuoj bus užkasta. O kai karstą nuleido į duobę ir pradėjo bert ant jo žemę, bandžiau įsivaizduoti, kaip ir toliau nejuda jos veidas net žemėms atsitrenkiant į karsto dangtį ir man netilpo galvoj, kad ji nereaguoja į tas žemes, nes jai jau giliai nusispjaut.

Ir kiek nemalonu prisiminus, kaip priėjau prie mamos kai karstą pradėjo kast, ir apkabinau, nes ji labai verkė, o ji leidosi apkabinama kaip mažas vaikas, tokia bejėgė. Ir tada pagalvojau, kad gal kada nors aš pati šitaip raudosiu prie savo mamos kapo, ir glausiuos prie savų vaikų, kurie iki galo nesupras, ko žliumbiu. Nes honestly, per visą gyvenimą buvau gal trejose laidotuvėse, ir nė vienose kaip reikalas nesupratau kas vyksta. Net ir šitose paskutinėse. Atrodė, kad viską suprantu, bet dabar suprantu, kad nė velnio tada nesupratau. Iš tiesų tai labai tikiuosi ir nesuprasti.

Ir dar labai pykau ant visų savižudžių (ir tai padariusių, ir apie tai visą laiką svajojančių), kurie nesupranta, kad jų laidotuvės yra ne tik skaudus namiškiams "reiškinys", bet ir labai sudėtingas ir problematiškas. O jie drįsta savo nelaimes permesti ant pečių kitiems. Shame on you.

Ir išvis supratau, kad mirtis yra pats šlykščiausias pasauly dalykas, ir visi mirties mylėtojai ir garbintojai yra patys šlykščiausi padarai žemėj.

Ne visai rišliai šįkart. Tiesiog LABAI reikėjo išsiliet.

Labanakc

aim ol aloun

čia šiaip, to asilo dainelę prisiminiau :P

Šiandien pajutau, kad mano darbas yra bjauriai sunkus - plepi dvi valandas, liežuvis perdžiūva, norisi patylėt ilgiau, bet pastoviai reik kaip minimum sakyt "mhm, mhm"; mokiniai, kurių nuotaika nė iš šio nė iš to subjūra, patampa energijos vampyrais ir nebesinori išvis nieko daryt. Nu keista baisiausiai - diedui, brač, kaip minimum 30 metų, o elgiasi kaip koks septyniolikinis. Džyz.

Užtat išsipildė mano svajonė ir anketoj buvo parašyta, kad labiausiai kursuose patinka mokytoja, ergo, aš. :))))

O dar šiandien pagalvojau, kad nusibodo kasdien tampytis pundą knygų. Nusipirkau didesnę rankinę, kad tilptų viskas viskas, bet jau pastebiu, kad nebetelpa viskas viskas, ko reikia. Tai belieka laukt to laiko, kai nebereikės tampytis vadovėlių.

O dar šiandien pagalvojau, kad gal reiktų vėl pradėt mankštintis. Tik visai nevilioja keltis pusvalandžiu anksčiau tam, kad paprakaituočiau ir - kaip visada - išsinarinčiau koją ir paskui savaitę vaikščiočiau depresuodama dėl žžžžiauriai skaudančios kojos.

O dar jau imu apsiprast su mintim, kad vertėja, juo labiau gera, netapsiu. Jo majo, iš pirmo žvilgsnio paprasto teksto vertime įmanoma pridaryt tieeeeek visokių klaidų, kad ausys linksta. Ar bent turėtų linkt vertėjui, kurio vertimo nė blogu pavadint negalima, nes jis yra tiesiog pasibaisėtinas. Aš nenoriu daryt pasibaisėtinų vertimų, o gerų tikrai niekada gyvenime neišspausiu. EEch.

tiek. Labanakc

krūmas rašo

jau kai supykstu, tai ilgai negaliu pamiršt savo pykčio ir daug laisvo laiko praleidžiu mėgindama sugalvoti tobulą moralą tam blogio įsikūnijimui, kuris mane subiesino paskutinis :P Tai štai, savaitgalis prabėgo visiškai neįdomiai įvykių atžvilgiu ir labai aktyviai jei pagalvosim apie visokius minčių srautus.

Slaugyti baisiai pasiligojusį šeimynykštį, su kuriuo beveik nebendravai ir dabar esi priversta gyvent vienam bute ir kęst to žmogaus nesąmones (pvz., kai tas asmuo prigeria trigubą porciją laisvinamųjų...) yra nefaina. O po to, kai dvi dienas lakstei paskui tą pasiligojusį šeiminykštį, o tas šeiminykštis staiga pamano, kad po to slaugymo labai susidraugavot.. Vienžo, laaaaabai norisi kaip galima greičiau pasislėpt nuo to šeiminykščio. Skamba negražiai, bet mano vietoj - i'm almost sure - šito norėtų bet kas.

O dar "Elfų" teatro spektaklis "Nora" - total bullshit. Sunkiai sekėsi ištvert pirmą dalį. Nežinau, gal dėl to, kad Ibseno "Lėlių namus" jau skaičiau ir dauuug apie šitą pjesę šnekėjau univere, bet tas pastatymas - tragedija. Biesina Norą vaidinančios aktorės lakstymas iš vietos į vietą (taiiip, argumentacijos galima visokios parinkt, bet, man regis, tą jos nenustygstantį būdą parodyt galima kaip nors kitaip, o ne laktymu - sustojinėjimu - sėdėjimu - stovėjimu), biesina žiauriai nepatogios kėdės :P biesina vilkimas viso veiksmo, biesina biesina biesina viskas absoliučiai. Žodžiu, neverta eit į tą spektaklį. Luckily, aš apsilankiau ne-mo-ka-maiii :}