2010 m. vasario 6 d., šeštadienis

soc 2

Visai smagu šiandien buvo. Gal ir gerai, kad pertraukiečiai taip pasišiukšlino ir tai, kas turėjo būti pertraukos gimtadieniu, virto pertraukos absolventų meet'u. :)

Visada bijau grįžti namo. Turiu omeny, savaitgaliais. Nes tada visi būna susirinkę ir pastoviai randa kur nors bėdų. Pvz., pastaruoju metu nelaimingas tėtis. Dėl to visi namie turi vaikščiot ant pirštų galų, nes tas jo tylėjimas niekada nieko gero nežada. Jei čia jis tyli, nes siunta ant manęs - kas pasitaikydavo dažnokai,- tada galiu vėliausiai po savaitės tikėtis kelių ilgų ir nuobodžių, a'la doubleplusmeniškų moralų, savo meniškumu privalančių mane atvesti į tiesos kelią, iš eilės. Jap. Tėtis nesugeba:
a) pasakyti visko iš karto;
b) susilaikyti nuo pakartotinio reikalų persvarstymo ir jau pasakytos kalbos patobulinimo.

Toliau. ŽG mane užkniso savo nieko nedarymu [chi]. Žadėjo atsiųst visokių word'o dokumentų, dar kažką žadėjo (susisiekt dėl paskaitų), bet... nu nesuprantu. Visiškas nesąmones krečia žmonės.

Dar toliau. Šiandien pasijutau populiari. Man net dukart skambino. Pirmąkart skambino baba ir pamėtė užuominų a'la ateikit į svečius, aš jus pamaitinsiu cepelinais. Paskui skambino kažkoks neaiškus diedas, kuris vakar naktį apie vidurnaktį metė majaką. Buvau pavadinta Nijole ir sužinojau, kad daviau savo numerį kažkokiam muzikantui (čia tas muzikantas ir skambino). O, brač, pasirodo, pasaulis ne tik mažas, bet ir paslaptingesnis nei iki šiol atrodė.

Iiiiiir dar toliau. Šiandien šnekėdama su G. ir R. pasakiau, kad nemėgstu, kai kompanijoj yra porelės. Ir tikrai nemėgstu. Tie žmonės.. nežinau, atrodo, savo buvimu jie visus (arba tik mane) suriša ar kaip čia pasakyt. Atrodo, kad aš įmurkdyta į kažką labai tirštą ir net rankos pakelt nebegaliu. Ne, nepatinka man, kai kompanijoj yra porelių. Tie žmogeliai vaikšto kaip apsvaigę, laikydamiesi už rankučių ir stengdamiesi visą laiką liest viens kitą, o kai jau pasižiūri viens į kitą, atrodo, kad išvis pranyksta. Taiiiip, žinau, tokia ta meilė. Tik nelabai malonu kartais būna, kai jausmai, kad ir kokie būtų, nekontroliuojami. Čia aš apie visas poreles, su kuriomis teko kažkur būt. Honestly, kuo daugiau tokių ne nuo alkoholio priplausomų duetų pamatau, tuo mažiau jiems pavydžiu. O jeigu jau visai honestly, absoliučiai nepavydžiu.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą