beveik mėnuo

dar pora dienų ir jau būsiu čia išgyvenus ištvėrus pradirbus pranakvojus visą netgi mėnesį.

Šiandien sugalvojau, kad jau užteks ilgėtis namų namučių ir, kad jau aš čia, reiktų pagyvent ČIA užuot grįžinėjus į visokius neįsimintinus, bet kažkodėl atminty išlikusius vakarus, praleistus riedant troleibusais. Aišku, šita nuostabi idėja galėjo ateit ir anksčiau, o jeigu būčiau protingesnė, vos atvažiavus būčiau persijungus į norvegišką režimą. BET. Jest kak jest, taip sakant.

Vakar mėginau šnekėti rusiškai. Siaube siaubeli, kaip greit dingsta įgūdžiai. Norvegiškai bendraut darosi lengviau nei rusiškai. Baisu. Litterally, BAISU!

Atvažiavo A., prisijungė prie lietuvių kambarinių gaujos ir žada labai smarkiai paįvairinti mano laisvalaikį. Jaučiuos truputį kaip auklė (kuria patapdavau iškart po to, kai pernelyg meiliai nusišypsodavau giminių vaikams), kažkodėl jaučiuos atsakinga už A. Nelabai prie dūšios man tokia atsakomybė, bet galgi iš viso šito извлеку ką nors naudingo. Mat pastaruoju metu LABAI daug visko išeina išpešt iš bet kokio bendravimo. Nothing material - tik visokie suvokimai. Labai norėtųsi pagaliau pradėti gyventi pagal tuos suvokimus, bet neaišku kodėl to padaryti niekaip neišeina.

emigracijos siaubai

Oooo, mamma mia, kaip pasiilgau savo brangiojo radijo brangiųjų laidų. Tiesiog lomkės mane laužo. Stengiuosi prisimint, kaip saulei spiginant į akis stovėjau trūlike ir klausiau "savo" laidų, ir visos bėdos tam kartui būdavo prapuolusios. Ėch. Nene, ilgai aš čia tikrai nepragyvensiu kol RC nesutvarkys savo internetinės transliacijos tarptautiniu tarpvalstybiniu mastu.

Pamažėl įsivažiuoju į kambarinės rutiną, nevisavertiškumo kompleksas, pirmom darbo dienom kamavęs, jau prapuolė, dabar reikia išnaikinti nekantravimą sėsti į autobusą, važiuojantį į Oslą, iš kur lėktuvėlis spalį mane pargabens namolio.

Tuo tarpu vis tikrinu savo skaudulius ir drebu, kad tik neatsirastų naujų. Bet tai jau visai kita istorija.

Kažkur išgirdau labai šaunų pasakymą, kad jeigu su žmonėm bendrauji nesitikėdama/-s neigiamo atsako, tokio atsako ir nesulauksi. Išbandžiau tai su J. Suveikė.

o šiaip viskas čia po senovei - svečiai atvažiuoja, svečiai išvažiuoja, svečiai sugalvoja praleisti dar vieną naktį viešbuty, svečiai prašo rankšluosčių, svečiai prašo pakloti papildomų lovų - because some things never change.