pradedu mąstyt apie savo internetinių apraiškų apmažinimą. Tereik surast reikiamus mygtukus. Va kai išsimiegosiu...
O kol dar neišsimiegojau, kol raminu sukilusias emocijas ir migdau pabudusią sąžinę, ant jos klijuodama draugių patarimus, šį bei tą pašnekėsiu.
Labai keista, kai staiga kažkam parūpsti, bet ne kaip žmogus, o kaip objektas, kurį įsigijus gali pasikeisti facebook statusą ir džiaugtis normaliu gyvenimu, tokiu, kokį gyvena "visi normalūs". Dar keisčiau, kai tenka laikantis savų principų ir bandant išlaviruoti tarp "norėčiau", "bijau" ir "netikiu", staigiai pristabdyti procesą, kuris, regis, neturėtų būti stabdomas.
Negerai, kai nedaiktai ima ir sudaiktėja. Ir iš jų, sudaiktėjusių, imama kaži ko norėti, reikalauti. Tai štai kai galų gale paskelbi apie savo žmogiškąją egzistenciją, imi ir lieki kaltas, nors nieko nepradėjai ir, jei jau visai visai sąžiningai, nieko ir neužbaigei - viso labo vos pristabdei.
Štai taip ir kaupiasi ant dūšios kalkės.
